VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Maknavičius Stanislovas, Kazimiero
profesija: gydytojas (chirurgas)
pareigos: Respublikinės vaikų klinikinės ligoninės (Universitetinės klinikos) Torakalinės chirurgijos skyriaus vedėjas.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?:
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie Radijo ir televizijos komiteto pastato ir prie TV bokšto.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 01 13, 0.30–3 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?:
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Aktyviai stovėjome žmonių sudarytose grandinėse, gelbėjome sužeistuosius, saugojome žmones.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su žmona.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS: Lietuva turi žinoti, kas įsakė šaudyti į beginklius žmones, kas ruošė perversmą Lietuvoje. Reikalauju tiesos ir teisingumo!
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 04
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Mes tai matėme ir išgyvenome!
1991 m. sausio 11–12 dienomis ir naktį stovėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų Nepriklausomybės aikštėje. 1991 m. sausio 12 d. vakare apie 22.30 val. su žmona nutarėme eiti į namus pavalgyti ir sušilti, nes Nepriklausomybės aikštėje buvo daug žmonių. 23 val. parėjome į namus, savo vaikus – (Dailės akademijos V kurso ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto VI kurso studentus) ir 2 jų draugus paraginome eiti prie Televizijos bokšto, nes ten trūksta žmonių. Jie tuoj pat išėjo. Mes likome namuose ir neplanavome niekur eiti. 1991 01 13 apie 0.30 val. išgirdome tankų gausmą ir šaudymą. Tankai važiavo link TV bokšto (mes gyvename Lazdynuose, pro mūsų langus gerai matyti TV bokštas). Tuoj pat susiruošėme bėgti prie TV bokšto pas vaikus. Išbėgus iš namų pamatėme iš gretimo namo kiemo išvažiuojančią mašiną. Žmonės, važiavę su mašina, sustojo, mes įsėdome į mašiną ir prašėme nuvežti prie TV bokšto. Bet mašinos savininkas sakė, kad važiuoja prie Radijo ir televizijos komiteto. Neprieštaravome. Kosmonautų prospekte, prie Lazdynų tilto per Nerį, aplenkėme tankus, pasukome Savanorių prospektu, tankai važiavo plentu, einančiu šalia Vingio parko. Greitai atsidūrėme prieš Radijo ir televizijos komiteto senąjį pastatą, ten buvo daug žmonių. Tuo pat metu atžlegsėjo 3 tankai. Žmonės nesitraukė, skandavo “Lietuva, Lietuva!” Žmonės tik prasiskyrė, kai tankai pajudėjo pirmyn, tankams sustojus, žmonės siūbtelėjo prie tankų, vėl – “Lietuva, Lietuva!”, “fašistai, fašistai!” Tankai sukinėjo bokštelius, vamzdžiai buvo nukreipti į žmones, iššauna – žmonės tik pritupia išgirdę garsą ir vėl “Lietuva!” Tankai pajuda, vienas vaikinas užšoko ant judančio tanko, sustojo prie bokštelio. Žmonės šaukia: “Lipk žemyn, nušaus”. Jaunas vyriškis perbėgo tanką, nušoko ant žemės, vėl šūvis iš tanko, krenta aplinkinių namų stiklai, kareiviai iš tankų liukų pliekia iš automatų (tuščiomis kulkomis, nes matyti tik ugnis, girdisi šaudymo garsas, man taip atrodė, o gal šaudė virš galvų), mėtė sprogstamuosius paketus iš tankų liukų į žmones. Vyrai stengėsi užgesinti dūmines bombas, jas trypė. Prieš save pamačiau ant kelių klūpantį jaunuolį, jis buvo susiėmęs galvą rankomis ir pasilenkęs prieš tanko vikšrus. Pagalvojau, kad pasiruošęs lėkti po tanko vikšrais. Sugrėbėme šį jaunuolį ir nunešėme tolyn, jis nebuvo sužeistas. Tankai pajudėjo, o žmonės paskui juos. Minios priekyje pasirodė jaunas vyriškis (gal net paauglys), į jį kareiviai iš tanko paleido dūminę sprogstamąją bombą, pataikė į krūtinę ar pilvą, ji sprogo. Jaunuolis suriko, parkrito ant asfalto, ėmė rėkti ir raitytis. Šalia stovėję vyrai sugriebė jį ir nunešė į netoliese stovėjusią greitosios pagalbos mašiną. Minia nesitraukė. Pribėgo vyriškis sužeistas į kaktą. Jis prašė pleistru užklijuoti žaizdą, užklijavau, siūliau užrišti bintu, bet žaizda mušta (sakė desantininkas automato buože pataikė), mažai kraujavo ir vėl nubėgo prie tanko. Netoliese pamačiau rusiškai šaukiantį “fašisty” jaunuolį, jis rankoje turėjo didoką akmenį, ruošėsi mesti į tanką. Pamanėme, kad gali būti provokatorius. Jį apglėbiu, sakau: “Niebrosai, tiebia rastrieliut.” Girdžiu jį šaukiant: “Pust rastrieliut, umru odin raz, no otamščiu etim fašistam v tankach!” Ištrūko iš glėbio ir metė akmenį, po to ieškojo ant žemės kito akmens, vėl metė. Tankai pajudėjo pirmyn, vėl šauna iš tankų, vėl krinta langų stiklai. Dar po kurio laiko pasigirdo balsas: “Gerbiami žmonės, visa valdžia perėjo į Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas.” Ragino eiti namo, nes mes esame suklaidinti, mums čia pasilikti pavojinga.
Po kurio laiko žmonai pasiūliau eiti tuoj pat prie bokšto ieškoti vaikų, nes ten šaudymas tęsėsi. Savanorių prospekte įlipome į troleibusą, jame jau buvo žmonių iš paties Radijo ir televizijos komiteto. Viena moteris buvo psichinio šoko būsenoje, nesivaldė. Suteikėme jai pagalbą. Aprimo ir pasakė, kad Radijo ir televizijos komitete pragaras – šaudymas, mušimas, kad desantininkai paguldė nušautą kareivį ir sako – jūs jį nušovėte, dabar mes jus šaudysime. Atvykome prie TV bokšto, o ten – tankai, dūmai, žmonės nuo tankų nesitraukia, skanduoja “Lietuva!” Šaudo iš automatų desantininkai, šaudo tankai, į žmones mėtomos dūminės bombos. Bet žmonės nesitraukia, kabinasi ant tankų vamzdžių, tie sukinėja bokštelius, žmonės krenta ir vėl eina link tankų (iš kur ta drąsa!). Minioje surasti vaikų nepavyko. Apžiūrėjau žuvusįjį. Žuvęs buvo ne mano sūnus. Dievai šį kartą ne jį pasirinko! Vaikų taip ir neradau. Sugrįžome namo, kai žmonės buvo nublokšti už TV bokšto tvoros. Kieme radome pulkelį žmonių, besiklausančių radijo pranešimų iš Kauno. Tarp jų buvo ir vaikų draugai, jie pranešė, kad jau sugrįžę ir vaikai. Iš jų sužinojome, kad jie stovėjo gyvoje grandinėje susikibę rankomis prie pat TV bokšto. Desantininkai ne iš karto pralaužė žmonių grandines. Vaikai buvo įvykių sūkuryje, nes per juos į TV bokštą virto desantininkų ordos. Savo įspūdžius ir pergyvenimus jie papasakojo prokuratūroje. Užpildys ir anketas. Anksti ryte vėl išskubėjome visi į Nepriklausomybės aikštę.
Dieve, kokie mes lietuviai beginkliai drąsūs. 1940 metais turėjome armiją ir neiššovėme nė vieno šūvio, o dabar, būdami beginkliai, sustabdėme!
1991 m. vasario 4 d.