Kaip ir daugelis iš mūsų, buvusių prie TV bokšto ar šalia jo, turėjau laikrodį, bet kaip ir visiems, tikriausiai, laikas tuomet mums buvo nustojęs egzistuoti. Tad laikas jokiu būdu negali būti tikslus.
1991 m. sausio 12 d. iš Kuršėnų dviem LAZ markės autobusais (65 žmonės) išvažiavom į Vilnių. Apie 21 val. mes jau Vilniuje, prie TV bokšto. Aplink bokštą dega laužai, tūkstančiai žmonių, sklinda liaudies dainos, jaunesni su šalčiu kovoja diskotekoje. Nuotaika pakili, žmonės dalijasi viskuo, kas ką turi.
Apie vidurnaktį pasklinda informacija apie galimą TV bokšto šturmą tarp 2 ir 5 valandos ryto. Apie 1.30 val. nuaidi galingi, spaudžiantys prie žemės šūviai (paeiliui 3–4). Glaudžiamės vienas prie kito. Juosiame bokštą. Įtampa didelė. Po kelių minučių išeinu šūvių link, nuaidi dar vienas šūvis, spūsteli prie žemės. Priėjęs bokšto pylimo pakraštį, pamačiau apačioje tarp autobusų, lengvųjų mašinų stovintį tanką. Vamzdis nukreiptas link bokšto. Laukiu šūvio, tikiuosi nesujudėti. Drioksteli šūvis, garso banga kerta per kelius. Žmogus čia bejėgis. Grįžtu prie bokšto. Veidai rimti, 7–8 žmonių eilės juosia bokštą. Įtampa didėja. Vyrai stengiamės būti pirmoje eilėje, šalia pagyvenusi moteriškė bando įkalbėti priekyje stovintį vaikiną apsikeisti vietomis (vėlesni įvykiai parodė, jog vis tik pirmoji eilė buvo arčiau bokšto, prie stiklinės sienos).
Apie 1.50–1.55 val. prieš mūsų akis pradeda vienas po kito bokšto pylimo pakraščiu kilti šarvuočiai, sunkvežimiai (koks 10–12). Tik pakilę, be jokios pauzės, iškart perėjo į kovinę padėtį (pasisuko link mūsų ir sustojo per kokius 5 žingsnius nuo mūsų). Prieš mūsų grandinę lakstė pavieniai jaunuoliai, buvo išsirovę trasas žyminčius vamzdžius, buvo pasiryžę nors taip kovoti, bet daugumos vyrų reikalavimu vamzdžius jie numetė.
Apie 1.55–2.00 val. atidengė ugnį iš pabūklų į bokštą. Žmonių žiedas, skandavęs “Lietuva, Lietuva…”, ėmė skanduoti “fašistai, fašistai”. Nuo šūvių garso bangos pradėjo sproginėti bokšto stiklinė siena, panika nekilo, žmonės buvo kviečiami atsitraukti kiek nuo bokšto. Atsisukęs link bokšto pamačiau merginą, tikriausiai šukių sužeistu veidu. Visi pasitraukėm šarvuočių link. Šūviai iš pabūklų netilo, prie jų prisijungė automatų ir kulkosvaidžių ugnis, buvo šaudoma į betoninę bokšto sieną, esančią virš mūsų galvų, bet ir krintantis tinkas didesnės panikos nesukėlė.
Apie 2.05 val. iš prieš mus stovėjusios mašinos pamačiau iššokančius automatais ginkluotus, su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis apsivilkusius kareivius. Pradėjo sproginėti įvairūs dūminiai, dujiniai paketai, viskas paskendo dūmuose. Už kelių žingsnių spėjau pamatyti galvą susiėmusį, klūpantį vaikiną, kurį greitai už parankių paėmė priėję vyrai. Driokstelėjo šūvis iš visai šalia manęs stovinčio šarvuočio pabūklo, lyg ir apkurtau. Šarvuotis pajudėjo link bokšto, aš likau stovėti kaip stovėjęs, nieko daugiau nemačiau tik dūmus ir prie bokšto pylimo krašto stovinčius šarvuočius, kurie, sukinėdami koncentruotos šviesos žibintus, akino žmones, apšviesdami žudynių lauką. Nieko nebegalvojau, tik kiekvieną žibintų šviesos prisilietimą prie mano kūno jaučiau kaip dūrį į širdį, tiesiog laukiau jau mirties. Taip prastovėjau minutę, gal dvi, tai man galėjo pasirodyti amžinybė. Dūmai pradėjo griaužti gerklę, atsipeikėjau ir pasukau link įvažiavimo prie bokšto, kiek žemiau matėsi vyrai, nešantys dar vieną sužeistą ar užmuštą vaikiną. Pasisukau link bokšto, žmonių žiedas tebejuosė jį, tik dabar jį gynė jau šarvuočiai ir žmogžudiška grandinė. Apėmė nesupratimo, neapykantos jausmas. Nuo ugnies atidengimo galėjo būti praėję koks 15 min. Šūviai bokšto viduje dar aidėjo. Kalbinom kareivius, bet jokio atsako, išskyrus šūvius, nesulaukdavom. Šarvuočio įgula sukinėjo patranką prieš mūsų veidus, žibinto šviesa akindami mus, tyčiodamiesi, kiek įžiūrėjau, jautė didelį pasitenkinimą. Šalia, tikriausiai karininkas, įkyriausius pastoviai gąsdino šūviais į viršų iš automato trasuojančiomis (švytinčiomis) kulkomis.
Apie 2.20–2.25 val. buvo nuimta iš bokšto lango kabojusi Lietuvos vėliava, matėsi bokšto stiebu į viršų kopiantys okupantai, kurie kiekviename aukšte išmušinėjo langus, dviejuose aukštuose išdaužė, toliau jie arba nedaužė, arba nebepalipo.
Dar po kiek laiko šarvuočiai palengva pajudėjo link žmonių, išsklaidydami juos, vėliau padidino greitį, pradėjo sukinėtis, tiesiog gaudyti žmones šarvuočių vikšrais, vis stumdami mus nuo bokšto. Padažnėjo šūviai. Žmonės griuvinėjo, slydinėjo purve. Nušokęs žemyn, jau mačiau kaip lakstė šarvuočiai, kokiu net 20 km per val. greičiu. Galėjo būti 2.45–2.50 val. nakties.
1991 m. sausio 16 d.