Š.m. sausio 12 d. nuvažiavome su draugu į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Išgirdome per radiją, kad trūksta savanorių prie Televizijos bokšto. Nuvažiavome apie 24 val. Žmonės šoko, dainavo, niekas tą baisią sekmadienio naktį nežinojom, kad pakirs fašisto kulka. Išgirdau, kad atvažiuoja tankai. Nubėgau su draugu prie tvoros. Kiti žmonės nubėgo prie žiedo, kur stovėjo tankai ir šaudė tuščiais šoviniais. Žmonės neleido tankui pravažiuoti. Išgirdau, kad visiškai sutrynė jaunuolį. Kiti tankai prie Televizijos bokšto užvažiavo iš kitos pusės, girdėjosi balsai, kviečiantys bėgti prie bokšto. Su draugu atbėgę atsistojome priekyje netoli bokšto įėjimo. Atvažiavo tankas, jam iš paskos lengvieji šarvuočiai. Iš šarvuočių pasirodė desantininkai, karininkai. Prie šarvuočių vaikščiojo civiliai. Visi skandavo už laisvą Lietuvą. Girdėjosi vyrų balsai. Vaikus ir moteris slėpė už nugarų. Pradėjo šaudyti iš bokšto. Girdėjosi šauksmas “greitąją”. Nuo tankų šaudymo momentais buvau apsvaigęs. Pamačiau, kaip netoli manęs krito jaunuolis. Bėgau prie jo. Jaunuolį paėmė kiti ir nunešė į greitąją. Jam buvo peršautos kojos. Išgirdau vyriškio balsą: “Traukitės, nes dar jūsų rankų reiks.” Atsitraukėm kelis šimtus metrų. Dar girdėjosi automatų šūviai. Tęsėsi maždaug 2–2.5 val. Po to nuvažiavom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ryte išvažiavom į Kauną. Tarybinės armijos veiksmais esu pasipiktinęs.
1991 m. sausio 25 d.