Šeštadienį (aš su dukra) praleidau prie Aukščiausiosios Tarybos. Teko ir pašokti, ir padainuoti nieko neįtariant, kad naktis bus tokia skaudi visai Lietuvai.
Vėlai vakare nuėjome prie Televizijos bokšto. Žmonių buvo daug, nuotaika visų gera. Apie 1 val. nusprendėme grįžti pas seserį į namus (ji gyvena netoli bokšto) ir kelias valandas pailsėti.
Sesuo prigulė pirmoji, bet užmigti neteko, išgirdo triukšmą, kurį kėlė gatve važiuodami tankai.
Vienintelė mintis – kuo greičiau prie bokšto, o čia dar pirmieji šūviai, kurie stingdė kraują. Po kelių minučių mes jau prie bokšto. Pirmieji tankai jau atvažiavę, kiti dar važiuoja. Žmonės neišsigando. Patys drąsiausi visai prie pat tankų. Visi vieningai šaukėm “Lietuva!” O tuo metu vėl kurtinantys sprogimai į minią. Pats net nepajunti kaip tūpteli nuo to garso. Dužo langų stiklai, ausis užgulė. Ir visai netikėtai pradėjo akis griaužti. Manėm, kad nuo laužo, nes netoli jo stovėjom. (Tik vėliau išaiškėjo nuo ko taip griaužė.) Šaudė, o mes šaukėm – “fašistai!” Jie šaudė, o mes net negalvojom trauktis.
Kažkas sušuko, kad reikia bėgti ir užkirsti tankui kelią, kuris norėjo iš kitos pusės privažiuoti. Žmonės plūstelėjo ton pusėn. Ir vėl balsas: “Vyrai prie bokšto!” Ir bėgo žmonės prie bokšto, bėgo užkirsti kelio tankams. Netrukus pasigirdo pirmieji automatų šūviai. O jiems padėjo tankai. Žmonės sunerimo. Mus irgi pradėjo imti baimė, bet šalia esantis sesers vyras ramino, kad šaudo tuščiais šoviniais, deja...
Po kiek laiko tai vienur, tai kitur pasigirdo šauksmas “daktarą!”
Ir pirmosios aukos.
Matėm, kaip keturi vyrai neša sužeistą žmogų, visai be gyvybės ženklų. Paskui pamatėm vyriškį, kurio šviesios kelnės buvo aptaškytos krauju. Jis sakė, kad šalia jo jaunuolį nošovė ir kad to jaunuolio kraujas ant jo tiško.
Ir tada pasidarė labai aišku, kokios jų kulkos tuščios.
Atbėgo sesers vyras su sūnum (jie buvo prie pat bokšto). Ir trumpai tarė, kad vyksta tikros žudynės. (Ką jie matė, sakė, parašys patys.)
O čia iš apačios jau matom, kad vaikinai vėl puola ant pylimo viršaus už nuverstos tvoros, o su jais ir mūsų trispalvė. Tačiau greitai juos pradėjo vaikyti tanketės. Važiuoja pasišokinėdamos, apšvietimas kuo stipriausias ir dūmų pilna. Mačiau, kaip tanketė partrenkė žmogų, tiesiog net nusviedė nuo pylimo.
Mus apėmė neapsakoma baimė. Akis griaužia, ašaros teka, kūnas ir širdis pradėjo virpėti. Visą tą kruviną “puotą” stebėti pritrūko jėgų. O ausyse skambėjo žodeliai, nežinia kieno ištarti: “Bratcy, litovcy, raschodities, naša vziela.”
Todėl iš pat ankstyvo ryto, mes nuskubėjome prie AT, kur Lietuvos širdis, kad būtume su visais, kad galėtume pasidalinti su visais skausmu.
Pirmadienį abi su dukra buvome prie bokšto, uždegėme žvakelę. Sugėdinom kareivius, kaip jie gali juoktis, kai čia žuvo tiek nekaltų žmonių.
O Dieve, atleisk mums, likusiems gyviems, kad mes negalėjome apsaugoti žuvusiųjų.
1991 m. sausio 22 d.