Sausio 12 d. 18 val. iš Telšių autobusu 34 žmonės išvykome į Vilnių. Atvažiavome 22 val., atvykome sėkmingai ir stojome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Atmosfera atrodė visai nebloga: grojo muzika, žmonės dainavo ir šoko. Po kiek laiko išgirdome skubią informaciją, kad kažkas nori įsibrauti į Ministrų Tarybos pastatą. Visi nuskubėjome ten, tačiau ten buvo palyginus ramu ir mes maždaug 1.30 val. nuvykome prie Televizijos bokšto. Ten jau buvo nemažai žmonių, papėdėje liepsnojo laužas. Žmonės dainavo.
Maždaug be 1.45 val. pasigirdo susijaudinęs diktorės balsas, prašantis žiedu apsupti bokštą ir susikabti rankomis. Mes visi tekini pasileidome prie bokšto ir tvirtai susikabinę rankomis keliomis eilėmis jį apjuosėme. Pasigirdo tankų riaumojimas. Atrodė, kad žemė dreba po kojomis. Galvojome, jog jie mus tik pagąsdins. Dar tvirčiau susispaudėme, petys prie peties, skandavome “Lietuva, būk laisva!” Tankai važiavo per automobilius, užtvėrusius jiems kelią. Pasigirdo pirmas tanko šūvis, jis perėjo per smegenis, per kaulus, raudonai nusidažė Vilniaus padangė. Tai buvo bokšto papėdėje. Šūviai aidėjo vienas po kito. Mes vis dar negalvojome ir netikėjome, kad tankai važiuos ant kalno prie bokšto, o tuo labiau, kad važiuos ant beginklės minios. Buvo girdėti pavieniai automatų šūviai. Mes dainavome, skandavome “Gėda!”, “Gėda!”
Staiga pamatėme, kad tankai jau prie bokšto. Apvažiavę apie bokštą, du tankai pasuko į mus, stovėjusius netoli paradinio įėjimo.
Tankas iššovė į viršų, suskambo stiklai, kai kurie žmonės net parkrito ant žemės. O po to sekė kitas šūvis iš tanko – šis jau buvo nutaikytas į bokštą. Tada pabiro ne tik stiklai, bet ir betonas, tinkas žmonėms ant galvų. Jau buvo lengvai sužeistų. O tankai ėmė artėti link minios, vis šaudydami iš kulkosvaidžių. Mes ėmėme trauktis, nes su tokia technika nepajuokausi, ji traiško visa, kas jai ant tako. O žmonės vis šaukė “Gėda!”, “Gėda!”, “okupantai!” Tankų šūvių banga išsklaidė minią, kuri buvo susikibusi rankomis. Atrodo žemė dreba ir griūva pasaulis. Sukepusios lūpos šaukė “Dieve, gelbėk Lietuvą!” O šūviai lydėjo bėgančius žmones. Automatai kaleno be paliovos. Tačiau žmonės vis tiek nesitraukė nuo tvoros ir šaukė “Gėda!”, “Gėda!”
Negaliu dar sukaupti minčių ir parašyti nuosekliai visko, nes virpa širdis, o iš akių plūsta ašaros ir negaliu matyti eilučių. Matėme skubančias greitosios pagalbos mašinas, kurios vežė sužeistuosius, o jų buvo begalo daug. Visai šalia mūsų pakirstas kulkos krito jaunuolis, į mūsų pusę, tačiau nepasiekdami mūsų, vis skriejo ir skriejo sprogstamieji paketai. Mes visi atrodėme tarsi paklaikę, rodos, kad dangus susimaišė su žeme.
Dar ilgai ilgai aidėjo šūviai bokšte. Kareiviai, mus išvarę už tvoros, apsupo visą kalno teritoriją, iki tvoros. Tada aš bandžiau belstis į tų jaunuolių širdis, sakydama: “Vaikai, ką jūs darote, nejaugi jūs neturite motinų, seserų, brolių. Jūs įsivaizduokite, kad jie čia prieš jus”. Tada vienas kareivis man sušuko: “Zamolči, ubju”. O aš jam atsakiau: “Šauk okupante, aš savo šventoje žemėje ir mirti nebijau”. Tada jis pakartojo savo žodžius ir paleido seriją iš automato man po kojomis. Aš bandžiau jam dar pasakyti, kokį nusikaltimą jie daro, o jei ryt pasiųs ant tavo brolių ir seserų, negi ir juos šaudysi. Jis man pakartojo tuos pačius žodžius ir seriją iš automato, bet dabar virš galvos, savo šūksnius man pakartojo dar kelis kartus ir dar paleido vieną seriją po kojomis, kitą virš galvos. Aš supratau, kad kalbėti su juo ilgai negalima, jis gali paleisti seriją ir per vidurį, o tada jau bus vėlu. Sužvėrėjęs veidas, klaikios akys, greičiau jau išlydysi plieną, nei tokią plieninę širdį, jei apskritai jis ją turi. Tai šitokia buvo žiauri ta kruvinoji naktis, kuri išliks atmintyje visą gyvenimą.
1991 m. sausio 17 d.