1991 m. sausio mėn. 12 d. apie 9 val. išvažiavau į Vilnių, budėti prie pastatų, kuriems grėsė pavojus nuo okupantų. Važiuojant į Vilnių, Saslevoje, okupantai sustabdė autobusą ir ieškojo įtartinų. Kas galėjo būti tie “įtartini”, man ir kitiems keleiviams buvo neaišku. Nuvažiavęs į Vilnių nuėjau budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Budėjau iki 24 val. Vėliau nuvažiavau budėti prie Televizijos bokšto. Tai buvo 1991 m. sausio mėn. 13 d., apie 2 val. nakties. Tada ir prasidėjo baisusis sekmadienis, kuris savo žiaurumu sukrėtė visą pasaulį. Prieš beginklius, laisvės trokštančius žmones, buvo panaudota stipri karinė technika. Tie žmonės buvo moterys, vyrai, vaikai, invalidai, nepilnamečiai moksleiviai, studentai. Tuščiomis rankomis jie stovėjo ir laukė, kada pasirodys riaumojantys tankai su specialiai paruoštais, stipriai ginkluotais okupantais. Ilgai laukti nereikėjo.
Pirmiausia sudrebino žemę ir orą stiprūs sprogimai. Sprogimo metu garsas kurtinantis, ugnis alinanti. Išgirdom ir vikšrų žviegimą. Prie tankų pritaisyti, o gal ir atskirai, prožektoriai akinančiai raižė dangų. Kadangi prie Televizijos bokšto anksčiau neteko būti, kurioje vietoje stovėjau pasakyti negaliu, juo labiau, kad tai buvo naktis. Išgirdę sprogimą, įvairaus amžiaus ir profesijos žmonės bėgo prie bokšto, papildydami jau čia esančiųjų gretas. Tankų variklių gaudesys stiprėjo. Netrukus pamatėm Nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnus, raginančius susitelkti į būrį, nestovėti pavieniui ir užtverti kelią, kuris ėjo iš dešinės Televizijos bokšto pusės, stovint veidu į jį. Tą savo kūnais mes ir padarėm. Riaumojimas artėjo ir mes pamatėm iš apačios į kalnelį šliaužiančius tankus. Tačiau žmonės žinojo, ko susirinko. Visi troško Laisvės. Kiek mūsų buvo – negaliu pasakyti. Tačiau jautėm vienas kitą. Tankai slinko link mūsų. Koks atstumas buvo tarp tankų ir mūsų, kiek jų buvo ir kada jie pasuko bokšto link, tiksliai pasakyti negaliu, nes iš priekio šviečiantys prožektoriai kliudė tai nustatyti. Atstumas buvo gal 50, o gal 15 ar 10 metrų, tankų – nemažiau penkių, o gal ir septyni. Visi jie pasuko į kairę, stovint veidu į juos, išvertė tvorą ir pradėjo šaudyti. Sukinėdamiesi aplink Televizijos bokštą, šaudė iš patrankų. Taip pat šaudė automatų serijomis ir pavieniais šūviais. Buvo iššaunamos ir raketos. Jų apšviesti tankai ir nukreipti žemyn patrankų vamzdžiai neblogai matėsi. Tankų taikinys buvo beginkliai žmonės: moterys, vyrai, pensininkai, invalidai, moksleiviai, studentai. Kažko ieškojo prožektoriai, savo šviesas pakeldami į bokštą arba nuleisdami žemyn. Prožektorių šviesa labai stipri – akinanti. Tuojau pasirodė ir sužeistas į ranką vyras. Jis dešine ranka prilaikydamas kairiąją traukėsi iš minios, palikdamas kruviną žemę. Kulkos nuo Televizijos bokšto švilpė virš galvų. Vienam vyrui kulka pataikė į pilvą. Tankai šaudė visi, išmesdami iš savo patrankų tai vienur, tai kitur akinančius ugnies kamuolius, skleisdami kurtinantį garsą. Automatais šaudė serijomis ir pavieniais šūviais. Tame šūvių ir variklių gaudesį girdėjosi šūkiai. Bet šūkių žodžių suprasti nepavyko. Kartais pasigirsdavo “Lietuva”, kartais – “Lietuva bus laisva”, o kartais girdėjosi tik dejonės. Po kurio laiko šaudymas aptildavo, paskui vėl suintensyvėdavo. Galop žmonės pradėjo skirstytis, nes Televizijos bokštą užėmė okupantai.
Buvau apsistojęs pas draugą netoli Televizijos bokšto. Su juo ir grįžau. Tai buvo sausio 13 d., apie 4 val. ryto.
Ką mačiau, stengiausi aprašyti. Čia buvo dvi jėgos. Viena – laisvės trokštanti, nepalaužiama ir beginklė, antroji – moraliai, dvasiškai supuvusi, sulindusi į savo pragaro mašinas svaidė mirtį.