VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Krištaponis Vidas, Jono
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS: 1991 m., naktis iš sausio 12-osios į 13-ąją prie Televizijos bokšto.
2.1. KAS ĮVYKO?: Televizijos bokšto užgrobimas, šturmuojant tankais ir desantininkais.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 01 13, naktį, tarp 1.30–4 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?:
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Priklausau žaliaraiščiams, organizavau budėjimą už beginklį priešinimąsi užpuolimo metu.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 24
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Liudiju, kad 1991 01 12-15 dienomis buvau Vilniuje ir dalyvavau Kruvinojo sekmadienio įvykiuose.
Iš Kauno išvykome 1991 01 12 apie 18 val. nuo “Kauno” kino teatro autobusu “Ikarus”. Budėjimuose dalyvavau su poilsio pertraukomis nuo AT pakvietimo pradžios. Autobusas tą vakarą buvo sausakimšas. Mes buvome keturiese, visi iš folklorinio ansamblio, artimi draugai. Važiuodami dainavome senovines dainas. Iš karto nuvežė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Turėjau pasiėmęs porą plakatų. Vienas su rusišku užrašu “Okupanty domoi”, antras – vaizduojantis modernizuotą carinės imperijos dvigalvį erelį. Jie išsaugoti nuo pirmojo Sovietų Sąjungoje 1989 m. liepos “Taikos žygio”, piketuojančio karines bazes. Draugai kažkur skambino, o aš ieškojau statybose tinkamų plakatams pagalių laikyti. Krito šlapdriba. Prie AT žmonių buvo gana daug. Truputį pasivaikščioję ir pasižvalgę patraukėme prie Televizijos bokšto, nes ten buvome susitarę susitikti su draugais iš “Raskilos” klubo. Apie 21 val. jau buvome ten. Čia buvo gana linksma. Susispietusiai miniai barzdotas užkimęs vyriškis skaitė eiles ir pasakojo anekdotus. Sutikome nemažai pažįstamų, tarp jų ir savo bendradarbių. Atsineštus plakatus pakabinome matomose vietose, kad nereikėtų visą laiką laikyti. [...]
Buvo apie 1.30 val., 1991 01 13, kai kažkas paprašė, kad baigtume šokti, nes atvažiuoja tankai. Pasigirdo variklių gausmas, bet technikos papėdėje nuo bokšto nesimatė. Lyg varžybose sklido švilpimas ir riksmas. Daugelis puolė tvoros link prie pylimo krašto, žiūrėti kas vyksta apačioje. Rėkdamas ne savo balsu reikalavau, kad nebūtų “jovalo”. Pirmiausia pasigirdo automatų papliūpos ir manevruojančios technikos riaumojimas. Nugriaudėjo sunkaus pabūklo trenksmas. Žmonės žvalgėsi paklaikusiais veidais, kažkas pasakė “ima ant ispūgo” – žodžiu, gąsdina. Pagalvojau, kad gali šaudyti į bokšto viršų ir atsitraukęs iš po pastogės žvelgiau į viršų, ar niekas nekrenta ant galvų. Dar po kelių galingų šūvių iš aplinkinių namų be perstojo prie bokšto ėmė plūsti galybė žmonių. Vėlgi raginau tvarkingai stoti ir spiestis aplinkui bokštą. [...]
Kol tankai pasirodė viršuje, praėjo geras pusvalandis, o žmonių buvo susirinkę dar 3–4 kartus daugiau, nei buvo pradiniu momentu, jie užpildė visą asfaltu dengtą teritoriją. Grėsminga kolona pasirodė iš priešingos nuo įėjimo pusės. Paskendusi dūmuose, akindama prožektorių šviesomis ir niokodama parką sparčiai judėjo artyn. Iki paskutinio momento naiviai tikėjau, kad čia tik siaubą keliantis spektaklis.
Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro... Jau pirmomis akimirkomis daugelis patyrė šoką. Rėkiau ne savo balsu, nes reikėjo tramdyti kylančią paniką. Buvo baisu ir pagalvoti, kad ūžtelėjusi minia nepastumtų priekyje esančių po dideliu greičiu bokštą supančių ir žlegsinčių tankų vikšrais. Kitoje “kovos mašinų” pusėje bėgo margomis uniformomis desantininkai ir beperstojo šaudė į viršų. Nuo minios spaudimo ėmė traškėti stiklinės pirmojo aukšto už nugarų esančios sienos, alpo merginos ir moterys. Žmonės, susirinkę budėti ir atbėgę paskutiniu momentu pažadinti patrankų šūvių ir triukšmo, buvo pilni ryžto ir drąsos, atėjo iš meilės ir pasiaukojimo, atskubėjo pakviesti Vyriausybės sąmoningai ginti laisvės, kuri neperkama ir neparduodama, nerandama ir nedovanojama – už ją reikia kovoti.
Kur desantininkai prasiveržinėjo per minią į vidų pradžioje nemačiau, tikriausiai prie durų arba kitoje pusėje. Ten, kaip supratau iš kitų pasakojimo, buvo atakuojama žiauriausiai.
Iš priešingos nuo įėjimo pusės pamačiau besidriekiančią ir sklindančią minią. Vėlgi drausminau, kad trauktųsi nepanikuodami, tvarkingai ir padėdami vienas kitam, raminome išsigandusius ir verkiančius žmones. Tankai minią stūmė lyg buldozeriai žemes. Staigiai manevruodamas ir vietoje viražus atlikdamas sunkusis tankas skandino dūmuose jau sumaišties apimtuosius ir riedėjo nuo vejos link bokšto. Minia, juosusi bokštą, buvo atskirta “geležine upe” ropojančių tankų į dvi dalis. Tuo metu likusieji arčiau bokšto, apsuptoje aikštelėje, buvo taip stipriai atakuojami mėtant sprogstamuosius paketus, šaudant rikošetu nuo lubų, o likę paskutinieji daužomi lazdomis (daug didesnėmis negu milicininkų), automatų buožėmis ir spardomi. Nukentėjusieji, kilus didžiulei panikai, vos ne kūlversčiais veržėsi pro siaurus praėjimus tarp judančių tankų kruvinomis galvomis ir aimanuodami. Už kelių žingsnių pastebėjau, kaip ant sukniubusio žmogaus taikydamas vikšrais važiuoja tas pats sunkusis tankas. Tuo metu jis išsukinėjo nuo asfalto į veją. Priešais stovėję žmonės puolė grūmodami kumščiais ir klykdami, tarsi mėgindami nustumti tanką atgal. Tankistas, tikriausiai sumojęs, kas įvyko, pavažiavo atgal. Auka buvo ištraukta ir nunešta tolyn. Kai kas neišlaikęs puolė link desantininkų, užėmusių pozicijas kitoje technikos pusėje. Nuovokos nepraradusius raginau saugoti vieni kitus nuo neatsargių veiksmų, nuo bereikalingų aukų. Šviesiaplaukis vaikinas ieškojo gydytojo. Paklausiau, kam reikia. Jis parodė sužalotą pirštą. Pasakiau, kad rūpintųsi geriau galva, kol sveika, bet turėdamas kišenėje pleistro užklijavau kraujuojančią žaizdą. Tuo metu driokstelėjo kurtinantis triukšmas. Pavažiavęs toliau, gal už 20–30 metrų, šovė tas pats sunkusis tankas. Arčiau esantys žmonės buvo parblokšti ant žemės. Aplinkui ėmė klaidžioti svirduliuodami, susiėmę galvas, kai kurie net kruvinomis galvomis, žmonės. Bokšto langų stiklai kanonados metu pažiro ant šalimais esančiųjų galvų.
Aplink bokštą tarp kareivių, kaip ant spyruoklių, šmirinėjo kresnas žmogelis, turbūt vyresnysis. Jis išsiskyrė ir atakos metu. Smūgiuodamas į šonus ginklu, jis ragino saviškius. Vienas žmogus surėkė: “Saugokitės, tai tas pats žmogžudys, kuris mano akyse prie Spaudos rūmų peršovė jaunuolį”. Antrą kartą kanonada nuaidėjo jau ne taip grėsmingai, vamzdis buvo pasuktas į priešingą nuo bokšto pusę ir pakeltas į viršų. Nors buvo šaudoma tuščiais sviediniais, efektas niekuo nesiskyrė ir pirmąkart tai patyrusiems buvo siaubingas.
Nelygus mūšis tęsėsi toliau, akino stiprūs prožektoriai. Labai daug gynėjų liko jau iš išorės apspitę smogikus. Vienas kitas ranka numojęs pėdino šalin, sakydamas, kad viskas baigta ir nėra prasmės čia būti. Prasmė buvo – tai buvo ne jų, o mūsų pergalė. Perrėkdamas šaudymą sakiau, kad negalima iš čia pasitraukti savo noru, ir kviečiau, kas nepabūgo ir gali likti, kad nepasišalintų, nepaleistų jų iš akių, kad tokių galvažudžių negali būti labai daug ir vienu metu Aukščiausiosios Tarybos tikrai niekas nešturmuoja, o kol jie bus čia – negalės eiti ten. [...]
Susitelkę užtraukėme dainą, skandavome “Lietuva, Laisvė”. Vienas vyrukas veržėsi artyn prie desantininkų. Pripuolus artyn, jam į krūtinę buvo paleista serija iš automato. Tačiau jis nesukniubo, o tik buvo nublokštas atgal. Vėl puolė artyn. Tuomet dviese pribėgę jį atitraukėme. Pamačiau ant jo krūtinės tarsi užtėkšto purvo ženklą, lyg prisvilusį blyną. Mezgėsi keistas dialogas. Žmonės šaukė, replikavo, gėdino. Prašiau, kad neįžeidinėtų nepagrįstai ir nesityčiotų. Iš minios išniro kariška uniforma ir medaliais nusagstyta krūtine rusakalbis vyriokas, garsiai verkdamas kalbėjo: “Čto vy delajete, ja tože ruskij, afganistanec, no takovo eščio ne vydel, zvieri vy, fašisty”. Kažkuris iš desantininkų užvožė jam ginklu ir nubloškė atgal. Ir jį mes atitraukėm. Ištrūkęs jis sėdo prieš BTR-ą ant žemės ir šaukė “nikuda ot siuda nie poidu”, siuntė prakeiksmus. Pakėlėme jį nuo žemės verkiantį ir bejėgį, raminome ir guodėme, sakydami: “Matai kad jie nežmonės, eikš, brolau ir nusiramink”.
Toliau vyko psichologinė kova. Tuo metu grobikai buvo sukaustyti ir negalėjo daugiau nieko daryti, kol neatvyko pastiprinimas. Pakilo viena po kitos raketos, apšviesdamos apylinkes. Į visas puses nuo bokšto sklido zenitinių kulkosvaidžių trasuojančių kulkų serijos. Jos sklido beveik horizontaliai virš minios galvų miesto link. Tai buvo taip pat neįtikėtina, nes kulkos galėjo smigti į tamsoje esančių gyvenamųjų rajonų namus. Raketos tikriausiai buvo kokie nors sutartiniai kariškių veiksmus koordinuojantys ženklai. [...]
Gal po valandos, atvykus pastiprinimui, grobikai pradėjo “valyti” bokšto teritoriją, plėsdamiesi žiedu. Viena moteris stovėjo nesitraukdama, tuomet desantininkas paleido seriją šūvių jai prie pat ausies. Moteris susigriebė rankomis už galvos, o bandęs ją apginti vyriškis buvo apspardytas. Kariškiai reikalavo “počiniatsa komandam”. Po truputį traukėmės, vengdami smurto iš, manau, kažko prisirijusių sadistų pusės. Nors girti jie neatrodė. Šaudė virš galvų ir po kojom. Pro išverstą tvoros dalį buvome išstumti tik apie 4 val. Neaišku dėl ko įsiutęs karininkas puolė būrelio link, bet buvo sulaikytas pačių kareivių. Įvykdę eilinę užduotį jie kažką gurkšnojo iš per rankas siunčiamos blizgančios metalinės plokščios gertuvės. Pastebėjau nuo bokšto atbėgantį jaunuolį, desantininkai jį praleido nekreipdami dėmesio. Pasivijęs sugriebiau jį už rankovės ir pradėjau klausinėti iš kur jis, kas ten vyksta ir kur jis skuodžia. Jo veidas, matėsi, stipriai sudaužytas. Jis pasakė, kad buvo viduje, kad įvyko išdavystė, kad ten yra dar užsibarikadavusių ir jis skuba su užduotim. Prie bokšto pasigirdo iš garsiakalbių darkyta lietuviška kalba. Lyg Jermalavičiaus balsas siūlė eiti visiems ramiai miegoti, valdžia, atseit, kitose rankose. Dar buvo kažkas sakoma, tačiau girdėjosi tik kai kurios šmeižto ir įžūlaus melo frazės.
Patraukiau patvoriu link pastatų, esančių pylimo papėdėje, ieškoti pasimetusių draugų. Pakeliui stovėjo tik lazdomis ginkluoti milicininkai ir atrodė bejėgiai vargšai, tik pasyvūs stebėtojai to, kas vyko. Nusileidau prie įėjimo ir radau bekybantį tik vieną plakatą. Kitas jau buvo dingęs. Atsistojau apačioje prie pylimo, kitoje gatvės pusėje, priešais ant pylimo išsirikiavusius tanketes ir desantininkus. Paprašiau šalia stovėjusio žmogaus, kad padėtų išskleisti plakatą. Kiek pastovėjęs pamačiau nuo kalno bėgančius du tvarkingai civiliai apsirengusius vyrukus. Jie pribėgę bandė išplėšti iš rankų plakatą. Stipriai įsikibęs bandžiau sulaikyti ir supratau, kad tai daroma ne juokais. Esantis arčiau manęs bandė smogti, tačiau smūgio išvengęs nesusilaikiau ir spyriau atgal. Jiems pavyko ištrūkti, bet nubėgo netoli, nes supuolę žmonės pradėjo juos kulti. Iš po kojų ištraukiau sumintą savo turtą ir suvyniojęs prasiskverbiau į vidurį, bandydamas atskirti nuo įsiaudrinusių žmonių. Aplink vaikštinėję milicininkai nesikišo. Pavyko nuraminti mušeikas ir saugumiečiai, lydimi prakeiksmų, buvo paleisti. Greta atsirado lenkų korespondentas ir paprašė papasakoti, kas čia vyko, jo akyse blizgėjo ašaros. Trumpai atsakiau, kad tai brutalaus karinio perversmo pradžia ir beginklių žmonių niekinimas. Jis traukė iš krepšio diktofoną, bet kalbėti nenorėjau. Dar prisistatė korespondentė amerikietė kartu su vertėju, apstojo dar keli žmonės. Kas amerikietei buvo verčiama – nesupratau, tik nustebau, kad ji buvo nutempta į šoną angliškai pradėjus kalbėti vienam iš šalimais stovinčiųjų. Vėl pasukau link įėjimų ir prie laužavietės sutikau savo draugą Gintą. Nutarėme paklaidžioti ir paieškoti pažįstamų. Vaikštinėdami apžiūrėjome tankų sumaitotus automobilius, kurie buvo panašūs į sutrinto popieriaus lapus. Pakilome į aikštelę, nuo kurios matėsi bokšto aplinka. Joje buvo susirinkę nemažai žmonių. Priešais, ant aukštesnio pakilimo, stovėjo kariškiai ir milicininkai. Žmonės klausėsi Kauno radijo transliacijos, nes Vilniaus studijos jau buvo nusiaubtos. Sužinojome, kad prie Aukščiausiosios Tarybos neramu, bet šturmo nebuvo. Kai kas kvietė skubėti tenai. Aš vis tik siūliau pasilikti čia. Būti ir nesitraukti. Prie AT žmonių turėjo būti pakankamai. Vėl išskleidėme plakatą “Okupanty domoi”. Kitoje pusėje susinervinę pradėjo mėtyti į mus dūminius paketus. [...]
Buvo apie 6 val. ryto, kai sėdome į pirmą pasitaikiusią mašiną ir nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos. Dieną prie Parlamento augo barikados, o “Jedinstva”, sukrėsta įvykių, nedrįso susirinkti planuotam mitingui...
1991 m. sausio 24 d.