Paaiškinimas iš įvykio vietos, sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto
Aš su penkiais žmonėmis išvykau į Vilnių palaikyti mūsų Parlamento. Važiuojant išgirdome per radiją, kad reikia daugiau žmonių prie Televizijos bokšto. Ten mes ir nuvykome. Vietoje buvome apie 22 val. Ten viskas buvo ramu. Žmonės dainavo, šoko, dalijomės įspūdžiais. Apie 1 val. nakties pranešė, kad gresia pavojus, ir pamatėm, jog atvažiuoja tankai. Sustojome į gyvą grandinę, susikibę rankomis, petys į petį. Kai kelias jiems buvo užtvertas, jie pradėjo šaudyti ir leisti dūmus iš tankų. Nieko nesimatė, dūmai griaužė gerklę. Galvojome, kad desantininkai mus tik gąsdino, atsitraukėme truputį. […]
Kai pamačiau užmuštą vyrą ir moterį pasidarė labai baisu. Aš pasitraukiau prie pastato, nuo trenksmo pradėjo byrėti langų stiklai. Kažkas iš minios sušuko, kad iš kitos bokšto pusės atvažiuoja tankai. Mes pro išlaužtą tvorą nubėgome prie bokšto. Kai pradėjo šaudyti ir byrėti bokšto langai, aš nuo smūgio nuriedėjau į pakalnę. Tiesa, dar prieš tai mačiau, kaip 4 vyrai nešė į greitosios pagalbos mašiną policijos pareigūną. Tik nežinau, ar jis buvo gyvas, ar ne. Mes šaukėm: “budeliai, budeliai!” Kai užėmė bokštą, kareiviai sustojo ratu ir šaudydami neprileido nė vieno artyn bokšto. Tas tęsėsi apie valandą. Paskui pasigirdo iš bokšto žodžiai: “Eikit namo, nevarkit. Jūsų laukia namie vaikai”. O mes visi šaukėm: “budeliai, budeliai!” Mes supratom, kad yra labai daug aukų ir sužeistųjų. Aš reiškiu didelę pagarbą policijos pareigūnams, kurie tiesiog stūmė žmones į pakalnę, kad nesuvažinėtų tankai. O tankai po bokšto užėmimo vis dar suko ir suko ratus apie bokštą, akindami žmones savo prožektoriais, ieškodami naujų aukų.
Pergyvenu už Lietuvą. Tačiau Burokevičiui ir Švedui tai tikrai neatleisiu. Jei ne aš, tai mano vaikai jiems atlygins. Stiprybės Jums!
1991 m. sausio 17 d.