Naktį iš sausio 12 į 13 d. buvau Nepriklausomybės aikštėje. Apie 1–2 val. išgirdome vaikus šaukiant, kad nuo Pedagoginio instituto pusės atvažiuoja tankų kolona. Kai jie pravažiavo, neužilgo Vingio parko pusėje išgirdome tankų šūvius ir automatų serijas. Mes su draugais nubėgę iki Lukiškių aikštės susistabdėme pakeleivingą mašiną ir nuvažiavome prie Televizijos ir radijo komiteto.
Jau Konarskio gatvėje šeimininkavo desantininkai: tamsoje įžiūrėjau du bešaudančius tankus ir 4–5 БТР‘us.
Mes su draugais atsidūrėme prieš pat Radijo komitetą, gyvenamųjų namų pusėje. Prie paties komiteto jau prieiti nebuvo įmanoma. Visur zujo iš automatų šaudydami desantininkai, o aikštelė priešais įėjimą į TV komitetą skendėjo dūmuose, iš ten sklido žmonių šauksmai, tankai apakinę prožektoriais žmones važiavo tiesiai ant jų.
Mūsų policininkai, kurie buvo patys net be guminių lazdų, stovėdami nugara į desantininkus, stengėsi apsaugoti beginklius žmones. Mačiau, kaip desantininkai, naudodamiesi tuo, daužė automatų buožėmis ir mūsų policininkus, ir žmones.
Į didžiausias žmonių susitelkimo vietas desantininkai mėtė sprogstamuosius paketus. Labai operatyviai veikė greitosios pagalbos. Prie mano akių į greitosios pagalbos mašiną žmonės atnešė nuo sprogmens nukentėjusią moterį, apdegusiomis kojomis ir veidu. Paskui šalia mūsų desantininkai žiauriai apdaužė ispanų žurnalistą. Jį mes sugebėjome išplėšti iš desantininkų antplūdžio, paguldėme į greitosios pagalbos mašiną. Po kelių dienų spaudoje radau žinutę apie tą korespondentą, jo pavardė Owega.
Pamatėme būrelį žmonių, išvarytų iš komiteto. Šoko būsenoje mergina pasakojo: įsiveržę desantininkai šaudė į visas puses iš automatų, išgąsdinti darbuotojai krito ant grindų, o desantininkai tyčiodamiesi ėjo per juos kaip per malkas. Po to nedidelėmis grupelėmis darbuotojai grubiai buvo išvaryti iš pastato.
Kai spec. būrys atliko savo juodą darbą, užgrobęs RTV komitetą, apie 3 val. į šią įvykio vietą atvažiavo autobusas “Ikarus”. Iš jo išlipo jauni vyrai su raudonais raiščiais ant rankovių, ginkluoti lazdomis. Iš pradžių desantininkai, manydami, kad atvyko nauji gynėjai, puolė prie jų. Nesutrikę atvykėliai parodė savo raudonus raiščius. Tai buvo kaip sutartis, neliečiamumo ženklas.
Atvykėliai kaip pagal komandą apjuosė žiedu aikštelę prieš TV komitetą. Dabar komitetas jau buvo jų rankose.