1991 m. sausio 12 d. nuvažiavau pas seserį į Vilnių. Kalbėjome apie įvykius prie Spaudos rūmų ir žiūrėjom televizorių. Išgirdę diktoriaus žodžius, kad “rytoj gali būti vėlu”, greitai pasitarę nutarėme važiuoti prie Televizijos bokšto. Ten bebūnant pasirodė pora tankų T-80, o kita technika girdėjosi netoliese. Žmonės gatvę užstatė lengvosiomis mašinomis ir smėlio barstytuvu. Tai buvo apie 1.30 val. Beveik visi žmonės apjuosė bokštą, o prie žemutinio įėjimo pasigirdo trys šūviai iš tanko. Praėjus kelioms minutėms pasirodė žalia raketa. Mano sesutė pasakė, kad mums geriau pasiskirstyti po du, nes motinai gali būti per didelis skausmas, jei žūsime visi keturi vaikai ir du žentai. Aš su sesute nuėjau į priešingą pusę, kur buvo ant lango padėta kolonėlė ir lietuviška vėliava. Nespėjus atsistoti, bokštą pradėjo supti karinė technika. Žmonės skandavo “Lietuva!”, “Landsbergis!”, “okupantai!” Pasigirdo pabūklo garsas, automatų tratėjimas, pradėjo kristi stiklai. Aš užsitraukiau kailinius ant galvos ir prie savęs prisispaudžiau sesutę, nes bijojau, kad jos nesužalotų krisdami stiklai. Kai mažiau krito stiklai, atsisukau atgal ir pamačiau, jog pirmame aukšte langų jau nėra, o iš šono ateina kareiviai su “bananais” ir automatais. Mes greitai prabėgome pro karinę techniką. Atsisukęs ant pievos pastebėjau gulinčius žmones, netoli tos vietos, kur mes stovėjom. Bandė juos paimti, bet kareiviai neleido, pradėjo vėl šaudyti į žmones ir mušti juos “bananais”. Atsitraukę atokiau matėme, kaip lipo kareiviai į bokštą ir daužė kiekvieno aukšto langus. Kiek pabuvę, pradėjome eiti link tos vietos, kur buvo paliktos mūsų mašinos. Vėliau pamačiau, kad man iš piršto bėga kraujas ir prakirsta galva. Kreipiausi į greitosios pagalbos gydytoją, kuris aprišo stiklų supjaustytą pirštą ir pažiūrėjo galvą, kuri buvo tik nubrozdinta. Vėliau pasigirdo kulkosvaidžio garsas. Pamatėme, kad gatvėje stovėję automobiliai buvo beveik sulyginti su asfaltu.