Sausio 12-osios vakare prie Televizijos bokšto Vilniuje žmonių buvo ypač daug, daugiausia jaunimo. Net lyginti negalima su sausio 10-ąją – tąnakt tanketės du kartus slinkdamos link bokšto bandė budinčiųjų kantrybę, nuovargį ir drąsą. Tiesa, prieš tai buvo pranešta, kad į Šiaurės karinį miestelį gabenami civiliai rūbai, o iš Kaliningrado Vilniaus kryptimi juda pernelyg pilni keleivių vagonai. Ir šiandien neaišku, kiek tiesos buvo šiuose pranešimuose, bet tuo metu jie labai drebino širdį. Gal tik norėta atbaidyti, įbauginti. O po tokios nakties grįžus į Kauną, reikėjo dirbti visą dieną.
Naktis iš sausio 12 d. į 13 d. – kruvinasis sekmadienis – kraupi naktis. Prie bokšto neįtikėtinai daug žmonių, ypač jaunimo. Dainavo labai gražiai iki pat aliarmo pranešimo.
Ekskursijų vadovų patalpose, užėjus apšilti, apie 1.20 val. budinti pranešė, jog bokšto kryptimi juda tankai. Turėjome laukti per radijo tašką patvirtinto pranešimo ir sulaukėme. Apėmė nerimas, gal ir siaubas, tačiau nesitraukė niekas nuo bokšto, susikibę tvirtai rankomis skandavome “Lietuva!”, meldėmės, blokavome centrinį įėjimą į bokštą. Priartėjęs iki barikados pirmasis tankas stipria prožektorių šviesa apšvietė aplinkinių namų langus, apie bokštą susibūrusius įbaugintus žmones ir pradėjo šaudyti iš pabūklo. Kiekvienas šūvis nušviesdavo nakties tamsą ir drebino žemę. Pasigirdo šūviai iš automatų. Po kiekvieno tanko pabūklo šūvio aidėjo atsakymas “Lietuva!” Baimės neliko, visi stovėjo lyg suakmenėję, maldą lūpose pertraukdavo šūkis “Lietuva!” Tai nenusakomai kraupi, graudi akimirka. Augo neapykanta priešui, nežmoniškai buvo gaila visų mirčiai pasiruošusių bokšto gynėjų. Sproginėjo sprogstamieji paketai. Panikos nebuvo. Tuo metu per garsiakalbį pasigirdo raminantis, atrodo, Butkevičiaus balsas: “Žmonės tai psichologinė ataka. Būkite tvirti!” Bučelytės balsas: “Mes dar gyvi, mes dar gyvi” labai jaudino ir teikė jėgų. Aimanos šauksmai: “Daktarą, daktarą!”
Įvykiai bokšte ir RTV komitete buvo sinchroniški. Nutilus Bučelytės balsui, aidint šūviams, aukštai iškeltą pranešė gynėjai pirmąjį sužeistąjį, po to vienas po kito sekė kiti. Pripuoliau prie vieno paguldyto ant grindinio – šiltas, užčiuopti pulso nepavyko, nes man pačiai drebėjo rankos. Apsidairius čia pat prie greitosios pagalbos mašinos pamačiau gydytoją (mašina 73-22 ЛИТ, suomių gamybos) ir apstulbau – gydytojas kairėj rankoj laikė cigaretę, veidas abejingas, akys raudonos, iš burnos alkoholio tvaikas. Pareikalavus vežti į gydymo įstaigą, atsakė – “miręs”, tačiau pasilenkęs, nepaleisdamas iš rankų cigaretės, auskultavo fonendoskopu širdį ir, pasakęs “platūs vyzdžiai” (o tamsoje ir šioje situacijoje jie buvo platūs visiems), įlipo ramiai į mašiną. Šalia sėdėjo ramus ir viskam aplinkui abejingas vairuotojas. Netoliese link centrinio įėjimo dar du žuvusieji gulėjo.
“Daktarą, daktarą!” – šaukė balsai aplinkui. Vienam veido srity žaizdą pridengiau tvarsčiu ir privati mašina nuvežė, antram parišau dešinę ranką, kurios nevaldė, ir jį tuo pačiu privačiu transportu išgabeno nuo bokšto. Šlaitu pasikėliau link bokšto kur šaukėsi pagalbos žmonės. Vos laikėsi ant kojų siūbuodamas jaunuolis, reikėjo nešti žemyn, o šlaitas slidus, klampus, status, neštuvų nebuvo.
Tuo tarpu minėtas greitosios pagalbos gydytojas, sėdėdamas mašinoje, per raciją pranešinėjo “Otniesitie vsiech raniennych k mašinam”. Neatlaikiau ir šaukiau: “Vy nie vrač, vy dažie nie čieloviek!”
Sujaudino žurnalistai – V. Tomkus, Martišauskas, daug jaunų užsienio žurnalistų – kulkų lauke, nebijodami grasinimų, replikų sukiojosi su fotoaparatais, pavargę, apstulbę, sukrėsti košmaro.
Aidėjo vis retesni šūviai. Perėjom per gatvę į kitą pusę. Čia būriavosi rusiškai kalbančios moterys. Sukrėtė jų replika “kak vsio prosto!”
Uniformuotus milicijos darbuotojus pastebėjome tik prie tanko – jie neleido prie tanko artintis žmonėms. Aplinkinių autobusų langai išdaužyti, sulankstytas vieno autobuso priekis.
Prisišliejom prie Šakių autobuso, lūkuriavome, svarstėme: “Nejaugi Gorbačiovo ranka nukreipė tankus ir desantą prieš taikius, beginklius, norinčius laisvai gyventi žmones. Atrodo, jo nėra, o viskam diriguoja Alksnis ir jo klika.”
Gal jau kelios valandos praėjo po bokšto užėmimo – tačiau žmonės neskubėjo skirstytis iš teritorijos aplink bokštą. Riaumodami tankai spaudė žmones prie tvoros.
Apie 5.00–5.30 val. pajudėjo ties tiltu (viaduku) ir ant jo stovėjusios tanketės. Važiuodamos pro žmonių būrį, prie autobuso susispietusį, ėmė šaudyti iš automato tankistas koviniais šoviniais – raudonos kulkos lėkė virš galvų. Mes jų neprovokavome, stovėjome tylėdami, apstulbę jų žiaurumu.
Pro šalį praėjo Martišauskas su keliais jaunais vyrukais, jis susijaudinęs, vos buvo galima atpažinti. Jo žodžiai mums veikė lyg gyvybės eleksyras: “Žmonės, nesiskirstykit, dar ne viskas! 12 val. organizuojamas mitingas Nepriklausomybės aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos.”
Mes nieko daugiau nelaukdami nuvykome į Nepriklausomybės aikštę. Jaudinomės nė kiek ne mažiau kaip prie bokšto. Buvome sužavėti parlamentarų veikla, elgesiu, visa mitingo eiga. Čia jau išsiverkėm, meldėmės. Ir stebuklas vis tik įvyko – tankai pravažiavo pro šalį, jedinstveninkai neatvyko. Pranešus, kad reikalingi donorai, vykau į Santariškių ligoninę.
Tai kruvinasis sekmadienis, kokio Lietuva neregėjusi! Patys TSKP nariai Lietuvoje , pasitelkę spec. dalinio desantininkus, sušaudė mūsų dainas, tikėjimą Gorbačiovu, komunistiniais idealais. Tai buvo žodžiais nenusakoma dvasingumo, patriotizmo, savęs patikrinimo mokykla.