Sausio 11 d. mes iš Šilutės atvažiavome saugoti Vilniaus radijo ir televizijos komiteto. Ta naktis buvo rami. Tai naktį su draugais apvažiavom saugomus objektus. Teko pabuvoti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, paskui dar užsukome prie Spaudos rūmų, kur tą dieną jau šeimininkavo galvažudžiai. Prie išdaužytų langų jie tempė baldus ir kita, barikadavo, kad niekas neįeitų. Kitą dieną (tai buvo šeštadienis, sausio 12 d.) 12 val. mūsiškiai išvažiavo namo, o aš sugalvojau dar pasilikti. Prieš vakarą pradėjau ieškoti Šilutės autobuso, kad būtų kuo parvažiuoti namo. Važiavau pro Televizijos bokštą ir sugalvojau ten užsukti. Pamačiau Nidos autobusą ir paklausiau, ar mane paims iki Klaipėdos. Na, sako, ateik 1 valandą nakties ir važiuosim. Susirinkom 1.00 val. ir ruošėmės važiuoti, tačiau vėlavo vienas vyriškis. Žiūriu pro autobuso langą – žmonės pradėjo bėgioti, atbėgo ir tas vyriškis, sako, tankai. Tai visi staigiai griebėm striukes ir bėgom prie Televizijos bokšto. Kai jau stovėjau prie bokšto, pasigirdo tankų šaudymas. Šaudė, tikriausiai, tuščiais, nes sprogimų nebuvo. Visi susikibom ir pradėjom šaukti “Lietuva, būk laisva!” Netrukus pasirodė tankai. Jie apvažiavo iš kitos pusės ir daužydami, versdami tvoras veržėsi prie bokšto. Naktį jie savo kaukimu atrodė gan klaikiai. Tankai apsupo bokštą. Iš tankų pradėjo lipti kareiviai – su automatais, rankose laikydami kažkokias geležis. Iš pradžių galvojau, kad “bananus”, vėliau supratau, kad tai metaliniai strypai. Vienas iš kart puolė ties mumis vanoti su buože žmonėms per galvas ir su tuo metaliniu strypu. Tuo metu išgirdau šūvį ir klaikų moterų klyksmą. Žmonės toje vietoje prasiskyrė – ten gulėjo vienas nužudytas žmogus. Kareiviai pradėjo daužyti stiklus ir veržtis į bokšto vidų. Mes visi stovėjome susispaudę, bet neliko nieko kito, kaip tik trauktis iš ten, tačiau nežinojom ir kur bėgti – aplinkui tankai, kareiviai atkišę šautuvus. “Kaip bus, taip ir bus”, – pasvarstėm. Ir pro tuos tankus pranėrėm. Perlipom tvorą. Na o čia pradėjo persekioti prožektoriaus šviesa. Į tuos, kas papuola į spindulį, tuoj pasipila automatų šūviai. Tai nespėjau lankstytis, pro galvas lėkė šūviai, netgi nuo medžių šakelės krito. Nubėgau į apačią, kur stovėjo du tankai ir vienas tanko vamzdžiu baidė žmones. Tačiau niekas nesitraukė ir vis šaukė “Lietuva, būk laisva!”, “fašistai, varykite namo!” Antras tankas vis leido dūmus – kai pamato, kad filmuoja, tuoj dūmus paleidžia. Kažkoks vyriškis filmavo nuo autobuso stogo, tai tankas vamzdžiu trenkė į autobusą. Net nepastebėjau, ar vyriškis nušoko, ar nukrito. Į greitąją mašiną vis nešė žuvusiuosius ir sužeistuosius. Tai buvo žiauru. Vienas vyriškis vos neverkdamas pasakojo, kad jam matant tankas užvažiavo ant moters ir pasisukinėjo dar.
Kai grįžom į autobusą važiuoti namo, tai įlipo vienas vaikinas iš Nidos, visas perbalęs, drebančiom rankom. Sako, gyvenime to nesitikėjau pamatyti, mano akyse krito tiek žmonių. Jis pasakojo, kad vienas pagyvenęs vyriškis ragino nebijoti, nes šaudo tuščiais šoviniais. Tai du kareiviai vienas kitam kažką pašnibždėjo, nusišypsojo ir šovė porą šūvių į viršų ir į tą vyriškį. Pataikė tiesiai jam į širdį. Dar jis pasakojo, kaip susikibę stovėjo, o tankai važiavo tiesiai į juos. Sako, atsitrenkia į pirmą eilę, na o nuo pirmos eilės virsta ir kiti. Taip kad, manau, žuvusių buvo žymiai daugiau, negu buvo užfiksuota. Po viso to tankai važiavo per aikštę, kareiviai buvo nukreipę šautuvus į žmones, einančius šaligatviais.
Tiesa, tas kareivis, kuris pirmas puolė ir daužė žmonėms galvas bei nušovė žmogų man įstrigo į atmintį. Aš pusę dienos (šeštadienį) praleidau prie Spaudos rūmų, tai jis sėdėjo ant tanketės viršaus. Pagal tautybę, man atrodo, kad azerbaidžanietis. Jeigu reikėtų, aš jį tikrai atpažinčiau. Kai rodė prie Spaudos rūmų tą senutę su kryžiumi, jis irgi turėjo būti. Sėdėjo ant antros tanketės nuo to šono, kai rodė tą senutę.
Tegyvuoja mūsų laisva Lietuva!
1991 m. sausio 19 d.