Tai, ką mačiau prie Televizijos bokšto sausio 13 d.
Klubo “Raskila” nariai buvome susitarę naktį iš sausio 12 į sausio 13 d. budėti prie Televizijos bokšto. Mūsų grupelė iš Nepriklausomybės aikštės atvyko prie bokšto apie 1.00 val. Apėjome aplink bokštą: vienoje pusėje šoko jau anksčiau atvykę “raskiliškiai” ir kitas “budintis” jaunimas, kitoje bokšto pusėje darniai dainavo atvykę iš Druskininkų, dar kitur būriavosi besiklausantys radijo. Bokšto viduje budėjo “rokeriai”. Dar nusistebėjom, kad tokie jauni bokšto apsaugoj. Jie buvo išsitempę vandens žarnas, kai kurie turėjo nedidelius geležinius strypelius ar gumines juokingai mažas lazdeles.
Netrukus pasigirdo ūžesys, kažkas sušuko “tankai!”, kažkas tvirtai sukomandavo “stojam, supam bokštą kaip anąkart, (matyt, anksčiau, ar praeitą naktį) vyrai į priekį, moterys už jų, arčiau langų”. Pasirodė ir uniformuoti milicininkai, atsistojo priekyje. Aš su draugėm stovėjau netoli įėjimo į bokštą, dešinėj pusėj.
Tuo tarpu tankai apačioj sustojo. Mes jų nematėme, tik girdėjome ūžesį, Stipriais prožektoriais apšvietė bokštą. Paleido dūmus ar dujas, nesusigaudėm, nes mūsų dar nepasiekė. Pasigirdo sprogimai ir šaudymai, bet jie dar buvo pavieniai. Pagalvojau, kad gąsdina. Aš buvau “gyvojo žiedo”, supančio bokšto pagrindą, gale, todėl per kitus žmones negalėjau matyti kas vyksta. Pasilypėjau aukštėliau, ant lango pagrindo, pamačiau, kaip kažkas šokinėja per tvorą. Ar tai desantininkai, ar mūsų žmonės – tamsoje nesupratome. Tuo metu per radiją girdėjome paskutinius diktorės žodžius iš Radijo ir televizijos komiteto: “Aš dar gyva, mes dar gyvi, būsime čia kol mūsų neišvarys. Desantininkai jau pirmame aukšte. Dingo šviesa”. Tuo metu šviesa dingo ir pas mus: matyt, ją išjungė esantys bokšto viduje.
Apačioje sproginėjo ir šaudė. Pagalvojau, jei puls bokštą (nors dar nesitikėjau, atrodė, kad tik gąsdina) – duš stiklai. Todėl pati apsidengiau galvą ir aplinkiniams liepiau užsimauti kepures ar užsirišti skareles.
Tankai pajudėjo, matyt, kažkaip apvažiavo apačioje pastatytus smėlio barstytuvus. Pasilypėjusi pamačiau tankus, kylančius dešinėje į kalnelį (suskaičiavau keturis, bet jų buvo daugiau, nes aš pasilypėjusi buvau trumpam). Vėl stipriais prožektoriais apšvietė bokštą ir mus. Priešais pravažiavo “karinis paradas” – 2 tankai su 4 (berods) kareiviais ant kiekvieno. Kareiviai buvo su šalmais, ginkluoti automatais. Tankai sustojo prie mūsų, netoliese pasirodė ir trečias – bokštas buvo apsuptas. Tik tada suvokiau, kad šis “karinis paradas” – tai ne gąsdinimas, kad jau peržengta riba ir vyks žūtbūtinė kova, kareiviai nušoko nuo tankų, ką jie toliau veikė, nemačiau, nes paleido dūmus. Mes užsidengėm veidus – galvojom, kad tai ašarinės dujos. Prasidėjo sprogimai – vieną kartą nespėjau išsižioti ir užsikimšo ausis – trumpam apkurtau. Šaudė. Už nugaros iš kažkur aukštai (gal iš viršutinių aukštų) byrėjo stiklai. Panikos tarp žmonių nebuvo, visi susispaudėm į glaudų žiedą, paslėpėm galvas ir, šiek tiek atsitraukę nuo langų, stovėjom. Laukėm kol išsisklaidys dūmai (nors šiek tiek graužė akis ir gerklę). Virš galvos zvimbė kulkos ir galbūt kažkokios dūminės petardos, nes išdužus stiklui, pasklisdavo dūmai. Virš galvos, betoninėj atbrailoj (“stoge”) kulkos pramušė skylę, gal būt ten ėjo vandentiekis, nes iš ten pradėjo tekėti vanduo.
Nesibaigiant šaudymams (nors jie vyko kažkur toliau, ten kur mes stovėjome jau buvo palyginti ramu) kažkas pastūmėjo slinkti į tarpus tarp tankų ir sklaidytis. Panikos vėlgi nebuvo, atsitraukėme ramiai. Atsitraukdama atsigręžiau ir pamačiau, kad desantininkai jau viduj ir ten vyksta įnirtingas mūšis. “Rokeriai” liejo vandenį iš žarnų. Mes atsistojome toliau, prie tankų išverstos tvoros ir žiūrėjome, kas vyksta. Buvo tamsu ir nelabai ką matėme. Moteriškės meldėsi už tuos, kurie liko viduje. Vėl pasigirdus šūviams, nusileidome šlaitu žemyn ir laukėme, kol susirinks “raskiliečiai”. Atvažiavo dar vienas ar keli tankai ir paleido dūmus. Atsitraukėme.
Beeinant tarp namų į stotelę, išgirdome riksmą – “traukitės, miršta žmogus! Kur išvažiavimas?” “Žiguliukas” su sužeistuoju blaškėsi tarp kiemų, nerasdamas išvažiavimo, nes smėlio barstytuvai, turėję stabdyti tankus, kliudė išvažiuoti mašinoms su sužeistaisiais. Paskui “žiguliuką” per gazoną važiavo su įjungta sirena ir greitosios pagalbos mašina. Einant gatve visą laiką girdėjosi sprogimai ir šūviai, pirmyn atgal zujo greitosios pagalbos mašinos.
Per radiją išgirdusi, kad žuvo 7, vėliau 9 žmonės, pagalvojau, kad tai labai mažai, turėtų būti daug daugiau, nes jie puolė ir šaudė beginklius, taikiai stovinčius žmones, tai “rokeriai”turėjo žūti beveik visi, nes jie tik gynėsi vandens srove ir geležiniais strypeliais.