Kraugerių šmeižtas ir tikrovė
Pažiūrėjus 600 sek. dokumentinį filmą, paruoštą Nacionalinio gelbėjimo komiteto, mums, buvusiems tą naktį prie Televizijos bokšto ir mačiusiems tarybinės armijos žmogžudžius ir jų padarytas žmogžudystes, rodomas melas. Nori suversti savo kaltę ant beginklių žmonių, o tai mes buvome jų aukomis. Tai dar kartą parodo Tarybų Sąjungos melagingą politiką ir jos vykdomą dezinformaciją.
Aš su broliu, jo sūnumi ir draugu sausio 12 d. nuvažiavome į Vilnių saugoti Televizijos bokšto. Palikę mašiną Architektų g., kur gyvena brolis Česlovas, prisijungus jo šeimai aštuoniese nuėjome saugoti bokšto.
Prie bokšto susirinkusi minia degino laužus, šoko ir dainavo, nuotaika visų atrodė puiki. Niekur negirdėjau ir nemačiau, kad kas ruoštųsi šaudyti arba pulti kariškius. Per garsiakalbius pasigirdusi žinia apie artėjančius tankus nutraukė dainas ir šokius. Tai buvo sausio 13 d., apie 2 val. Pavojaus sirena pradėjo kaukti, minia sukluso, tamsoje pasirodė tankų prožektorių šviesos, pasigirdo tankų vikšrų žlegsėjimas. Artėjo lenininiai broliai – žmogžudžiai, nekaltų žmonių kraujo atsigerti. Tuoj pasigirsta galingi tankų pabūklų šūviai, kurie sudrebino žemę ir visą minią čia esančią, paleidžiamos dujos. Saugotojai nepasimeta: stoja aplink bokštą, susikabina rankomis lyg replėmis, kad ir nušautas stovėtų už Lietuvos laisvę. Iš visų krūtinių išsiveržė galingas ginklas: “Lietuva”, “Lietuva” (kur filme sakoma, kad mes pirmieji šaudyti pradėjome, tai štai koks ginklas – skanduotė “Lietuva”). Sutrypę sunkvežimį “Kamazą” ant kelio pasirodė pirmieji tankai bokšto aikštėje. Galingais tankų pabūklų šūviais sudrebino bokštą ir visą žmonių minią, pasipila automatų šūvių serijos, byra bokšto langų stiklai, krenta gelžbetonio gabalai, iš žmonių krūtinių veržiasi antras šūvis: “fašistai”, “fašistai”. Visu greičiu važiuodamos ir šaudydamos pragaro mašinos apsupa bokštą ir žmonių minią tankų bei desantininkų žiedu. Šalia mūsų nukrenta nušautas vyriškis, pasirodo sužeisti, visi stengiamės sužeistuosius ir nušautus atiduoti medicinos darbuotojams. Pragaro mašina ir toliau verda.
Tankai žmones gaudė aikštėje, traiškė tuos, kurie nespėjo nuo jų pasprukti. Niekas po tankais žmonių nekišo, mes gelbėjome vienas kitą. Sužvėrėję, blizgančiomis lyg stiklinėmis akimis, desantininkai šaudė žmonėms į kojas šviečiančiomis kulkomis ir į minią mėtė degančias “šaškes”, kad jie bėgtų iš aikštės, o verždamiesi į bokštą ten stovinčius žmones mušė automatų buožėmis.
Mačiau mirštančius ir sužeistus, bet nemačiau nė vieno verkiančio. Visų veidai buvo perpildyti skausmo ir neapykantos žmogžudžiams, o akyse degė troškimas laisvės, nepriklausomybės Lietuvos tautai. Šis troškimas ir įkvėpė drąsą, nugalėjo baimę neiti iš aikštės, nors kiekvienam ten buvusiam mirtis žiūrėjo į akis. Tik auką pasirinkdavo kulka arba sužvėrėjęs budelis. Per garsiakalbį “gelbėtojai” kvietė palikti aikštę ir skirstytis į namus, nes kraujo praliejimas beprasmis – Parlamentas paimtas. Kaip tik tas kreipimasis dar labiau įkaitino beginklę minią, kuriai išblaškyti žmogžudžiams prireikė apie porą valandų. Girdėjau rusų, lenkų ir lietuvių siunčiamus sužvėrėjusiems kraugeriams prakeiksmus.
Ką šią naktį išgyvenau ir išgyveno žmonės, čia buvę, sunku ir aprašyti. Tik vieną žinau, kad šis įvykis labiau mus suartino ir įkvėpė ryžtui ir drąsai nugalėti visus sunkumus už Lietuvos nepriklausomybę. Dabar visiems tautiečiams aišku, kad Nacionalinio gelbėjimo komiteto ir jų klikų tikslas paskandinti tautą kraujuose, o likusius žmones padaryti savo paklusniais vergais ir toliau skleisti lenininę propagandą apie brolybę ir lygybę, iš vargšų darbininkų sunkiant paskutinį prakaito lašą. Taip, ponai TSKP komunistai, mes daugiau vergauti jums nenorim!