Tai ką aš papasakosiu, gal būt, tiesiogiai nepadės tyrimui, bet tegul tai būna nuotaikų, tvyrojusių prie Televizijos bokšto, liudijimu.
Sausio 12-ąją ruošiausi budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, bet apie 19.00 val. nuvykę (su “Raskilos” klubu) prie TV bokšto, nutarėme budėti čia, nes žmonių čia buvo žymiai mažiau. Apie 22.00 val. grįžome į AT aikštę, susitikome su kitais klubo nariais, pasiėmėm armoniką ir išvažiavome atgal prie bokšto.
Prie bokšto atėjome apie 1.30 val. Apėjome aplinkui ir sustojome ties įėjimu. Kažkas pašaukė ir pasitraukėme kiek į kairę. Stovėjome nugara į langus. Gana greitai išgirdome, kad į mūsų pusę juda tankai. Turbūt, tai buvo radijo pranešimas. Sustojome glaudžiau apie bokštą. Moterys rato viduje, vyrai išorėje. Visas betonuotas takas apie bokštą buvo tirštai užpildytas žmonių. Iš bokšto papėdės vis dar ėjo žmonės ir stojosi priekyje. Praėjo kažkiek laiko, gal 15 min., gal mažiau, per tą laiką kartkartėmis klausėmės radijo ir laukėme paaiškėjant, kur vis dėlto pasuko tie tankai, kol pamatėm raudonas pašvaistes ir išgirdom kurtinančius trenksmus. Visa tai vyko kairėje – viaduko pusėje. Kilo dūmai. Ten kažkas vyko, o mes laukėme ir skandavome “Lie-tu-va!” Kažkas nutildė, kad galėtume girdėti radiją. Diktorė kartojo: “Mes dar gyvi”. Vėl skandavome. Kažkuriuo metu už nugarų pastate užgeso šviesos, pasidarė tamsu. Pasilipau ant palangės – kairėje pusėje tvoros link bėgo žmonės, lipo per ją. Negalėjau pasakyti, kas tai – desantininkai ar bokšto gynėjai – matėsi tik juodi šešėliai. Atrodė, kad beveik niekas neperlipo, rodos, tik vieną žmogų mačiau persiritusį per tvorą, kiti lyg ir liko už jos. Apie bokštą tvyrojo laukimo nuotaika, panikos nebuvo. Draugė perspėjo, kad užsidengtume galvas, nes už mūsų stiklai. Mes jau supratome, kad jie duš. Užsimaukšlinom skaras, kepures. Kalbėjomės ramiai. Draugė už kelių metrų pamatė moteris plikomis galvomis, nuėjo perspėti ir jų. Trenksmai artėjo, kažkas perspėjo, kad išsižiotume. Ramiai laukėme. Tankai pasirodė netikėtai iš kairės, tarsi būtų apvažiavę aplink bokštą ratą. Mačiau tris tankus. Pirmasis sustojo prie įėjimo į bokštą. Kiti du, nedideliu atstumu, už jo. Ant tankų sėdėjo po keturis desantininkus su atstatytais automatais. Matyt užsimerkiau nuo pabūklo šūvio, nes kitas vaizdas, išlikęs atmintyje, lyg nuotrauka. […]. Atsidūriau arčiau priekinių eilių, nes šį vaizdą mačiau labai aiškiai ir ilgai. Per bendrą tankų ūžimo, sprogimų garsą, automatų serijos girdėjosi neryškiai. Už nugarų biro stiklai, mes atsitraukėm, nekliudė. Mums pasirodė, kad jie dūžta ne tik nuo šūvių, bet ir nuo kažkokių mėtomų daiktų, nuo jų sklido dūmai. Užsidengėme nosis ir burnas. Stovėjome. Nesupratome, kas tai – ašarinės, ar tik tankų išmetamosios dujos. Žmonės pasidavė į priekį, į tarpą tarp tankų. Tarpe stovėjęs desantininkas pasitraukė į šalį, suklykė: “Skorei ot siuda”. Išeidama iš rato suklupau – ėjome tiesiai į gyvatvorę, nukrito akiniai. Paėjome į priekį. Nepasimetėme, visi kaip buvome kartu taip ir likome. Sustojome vidury lauko tarp bokšto ir pastato, jo priekyje. Stovėjome. Atsisukau atgal – pamačiau tris mergaites susiglaudusias, sudėjusias rankas kartu ir palinkusias virš jų, išgirdau jų maldą – kažkokią negirdėtą maldą – žodžiai veržėsi iš vidaus. Turbūt buvome pasimetę – atrodė, tarsi nieko ir neįvyko ir tuo pačiu visu kūnu jautei, kad vyksta, o padaryti nieko negali. Paėjome dar, sustojome ant šlaito krašto. Keli čia stovėję vyrai, matyt, taip pat nematę kraujo, ramiai pakvietė niekur neiti. Visa tai tęsėsi, turbūt, sekundes, bet atrodė, kad laikas stovi vietoje. Aš paklausiau kelinta valanda – buvo dešimt minučių trečios. Pamatėme besileidžiančius stačiu šlaitu žmones, nuėjome ir mes. Perlipome sugriautą tvorą, nusileidome tanko vėžėmis. Tuo metu nuo šlaito jau leidosi daug žmonių, laikėmės vieni už kitų, buvo slidu, žemė sumalta. Tik dabar supratau iš kur važiavo tankai. Perėjom gatvę, sustojom po medžiais. Vėl prasidėjo šaudymas kažkur netoliese, išbėgom iš po medžio, sustojom prie namo. Mintis žioplinėti aplinkui man ir šiaip niekada nekyla, o tuo metu tai atrodė tarsi šventvagiška. Nesupratau net to, kad reikia ieškoti sužeistų. Tik einant tarp namų troleibusų stotelės link sutikome besiblaškantį žmogų, ieškantį išvažiavimo lengvajai mašinai su sužeistuoju. Išvažiavimas buvo užblokuotas, mašina puldinėjo tai šen, tai ten, žmogus šaukė, o mes visi pastėrę stovėjom, kol suvokėm, ko iš mūsų reikia. Mašina nuvažiavo. Prie telefono-automato stovėjo eilė, žmonės skambino namo: “Aš gyvas, einu namo...”