Š.m. sausio mėn. 12 d. ryte išvykome į Vilnių budėti prie svarbių Lietuvai objektų. Budėjome ir prie Aukščiausiosios Tarybos, ir prie Žemaitės g. esančios Telefonų stoties, ir prie Televizijos bokšto. Jau 13 d. 1 val. nuo bokšto nuėjome į Perkūno gatvę. Kartu su manimi dalyvavo mano vyras Jankauskas Romutis, Juozo ir sesuo Navickaitė Monika, Prano. Praėjus maždaug 30 min. išgirdome šūvius iš pabūklų. Greitai apsirengėme ir bėgte nubėgom prie bokšto. Ten jau stovėjo 7 tankai. Stovėję žmonės jiems kelią užtvėrė savo krūtinėmis. Mes atbėgę sutankinom gretas. Atbėgusių žmonių buvo jau daug tūkstančių. Mes stovėjom susikabinę rankomis, šaukėme “Lietuva!”, “fašistai!” Tankai trūkčiojo pirmyn atgal, tą darėme ir mes. Tankai šaudė su baisiu trenksmu, paleisdavo dūmines uždangas. Mes nieko nematėme, dusom nuo dūmų, bet nesitraukėme. Aplink tratėjo šūviai. Pro mūsų flangą tankai nepravažiavo. Tankai sukiojo pabūklų vamzdžius, sudaužė autobusą, nukirto gatvės apšvietimo atramą, sutraiškė lengvąją mašiną. Autobusai ir lengvosios mašinos buvo be langų. Šūviai mus kurtino. Baimės jokios nejautėme. Nuo bokšto privati mašina vežė sužeistąjį, mes prasiskyrėme, praleidome. Nuo bokšto atbėgusi moteris prašė tvarsčių, sakė, yra daug sužeistų. Greitosios pagalbos mašinos pradėjo vežti sužeistuosius. Pasirodė būrelis policininkų, kurie prašė mūsų nesipriešinti persirengusiems kareiviams. Pasirodė gauja. Jie grumdamiesi prasiskyrė kelią ir pasileido bokšto link. Dar atskubėjo tankas, dideliu greičiu lėkdamas ir šaudydamas, paskui jį važiavo uždaras sunkvežimis. Mes patraukėm link bokšto. Po pylimą tiesiog lakstė tankai ir stumdė visus nuo šlaito. Šaudė į mus ar iš automatų, ar iš kulkosvaidžių. Buvimas tapo beprasmiu. 4.30 val. apleidome bokšto teritoriją... Mes nesužeisti, nenukentėjome.

1991 m. sausio 17 d.