Ką aš mačiau 1991 m. sausio 13 d., sekmadienį
Aš, Jurgis Gediminas Jakubčionis, esu Vilniaus Tarybos deputatas. 1991 m. sausio 12 d., šeštadienį, budėjau prie Tarybos įsteigtame štabe. Pasitaręs su kitais Tarybos deputatais, ėmiausi organizuoti štabą prie TV bokšto, Karoliniškėse. Štabas turėjo koordinuoti budėjimą prie bokšto, palaikyti ryšį tarp bokšto viduje esančių saugotojų ir iš visos Lietuvos atvykstančių pagalbininkų bei miesto Tarybos. Šio štabo veikloje, kuris pasivadino “Budėjimas prie bokšto” ir įsikūrė Karoliniškių seniūnijos patalpose, sutiko dalyvauti Karoliniškių deputatas G.Garbauskas, seniūnas A.Runas, šio rajono gyventojai R.Lenkaitis, L.Bieliauskienė ir B.Burauskaitė. Štabui vadovauti sutiko G.Garbauskas, kuris į darbą įtraukė deputatę L.Pikūnaitę ir dar keletą žmonių.
Apie 19 val. atvykau pasižiūrėti kaip veikia šis štabas. Su R.Lenkaičiu ir A.Runu nuėjome į 41-ąją mokyklą ir susitarėme, jog čia galės pailsėti budintys žmonės. Apie 20 val. parašę skelbimus apie galimybę pailsėti, nunešėme juos prie bokšto. Aplinkui žmonės dainavo. Daugelis buvo viduje, t.y. ten, kur yra turizmo biuras. Jie žiūrėjo Maskvos TV programą “Vremia”. Mes iškvietėme vieną iš bokšto vidinės apsaugos koordinatorių, jauną vyrą pavarde Šepetys. Jis susipažino su išorinio štabo nariu L.Lenkaičiu ir sutarė derinti veiksmus. Aš paklausiau Šepečio, ar viduje yra ginkluotų žmonių. Jis atsakė, kad visi jie yra neginkluoti. Po to grįžau į Tarybos štabą, kuriame radau daug deputatų bei Minsko laikraščio “Znamia Junosti” redaktorių G.Barbavič. Jie jaudinosi dėl to, ar TSRS kariūnai šiandien puls RTV komitetą ir TV bokštą. Dauguma manė, kad esą pulti nepatogu, nes į Lietuvą atvažiuojanti TSRS AT komisija.
Netrukus po vidurnakčio (jau buvo 1991 m. sausio 13 d.), apie 1 val. mums pranešė, kad bokšto link juda tankų kolona. Mes trys Tarybos deputatai – A.Vaišnoras, D.Vaitiekėnas ir A.Jasiūnas bei minėto laikraščio redaktorius G. Barbavič, susėdę į budintį automobilį nuvykome prie bokšto. Aplink bokštą stovėjo tankai. Tarp tankų buvo daugybė žmonių. Matėme norvegų TV žurnalistą, imantį interviu iš žmogaus, kuris stovėjo prie tanko. Tankas kartais paleisdavo dūmus. Netrukus tankai pradėjo šaudyti iš patrankų. Aplinkui visi kalbėjo, kad šaudo tuščiais šoviniais ir nekreipė į tai dėmesio. Iš vieno tanko prabilo garsiakalbis. Balsas skaitė vadinamo Nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimąsi. Kartu su teiginiais apie kilnią šio komiteto misiją aidėjo patrankų šūviai.
Pagaliau iš tankų pradėjo šaudyti kulkosvaidžiai. Pasigirdo trumpos automatų papliūpos. Šaudė lauke esantys kareiviai. Mes vis dar tikėjome, kad jie šaudo tuščiais šoviniais. Nepaisant šaudymo, matėme, kad ant kelio, prie geležinės tvoros, stovi nejudanti žmonių grandinė. Kiek vėliau pro mus į greitosios pagalbos automobilį jau nešė pirmąjį sužeistąjį. Jam peršovė koją. Supratome, kad vyksta tragedija. Nešė ir kitus sužeistuosius.
Deja, mes buvome visiškai nepasirengę tokiai įvykių eigai. Niekas iš mūsų neturėjo nei foto, nei video kamerų. Nutarėme skubiai vykti į valdybą, kur deputatas A.Vaišnoras buvo pasidėjęs video kamerą. Paaiškėjus, kad šia kamera galima fotografuoti tik gerai apšviestus vaizdus, nutarėme vykti į Vilniaus ligonines, filmuoti atvykstančių sužeistųjų. Į ligonines išvykome trise: deputatas A.Vaišnoras su video kamera, minėtas redaktorius iš Minsko G.Barbavič ir aš. Pirmiausia nuvykome į mums artimiausią Neurochirurgijos ligoninę. Stebėjome visus atvykstančius sužeistuosius, kalbėjomės su jais paguldytais po operacijų. G.Barbavič klausinėjo ir rašė atsakymus į užrašų knygelę. Jo įspūdžiai paskelbti Minsko laikraščio “Znamia Junosti” 1991 m. sausio 16 d. numeryje. Deputatas A.Vaišnoras, padedamas gydytojų, apklausė daugelį sužeistųjų, juos nufilmavo. Viename kambaryje, ant plytelėmis išklotų grindų gulėjo du lavonai. Vienas iš jų, kaip teigė gydytojas, desantininko – su šautine žaizda nugaroje. O antrasis – mano pažįstamo kauniečio Tito Masiulio, su šautine žaizda krūtinėje, ties širdimi.
Mums bebūnant šioje ligoninėje, atvyko dar vienas Vilniaus Tarybos deputatas, medikas doc. Jonas Stankus, kuris vėliau kartu su kitais gydytojais sutrukdė atvykusiems kariškiams pasiimti nušauto desantininko kūną.
Deputatui A.Vaišnorui be kita ko pavyko nufilmuoti tuščiu patrankos šūviu (taip teigė gydytojai) nudegintą žmogų, kuris netrukus mirė. Mums ten būnant dar buvo gyva tanko sutraiškyta mergina.
Mes apsilankėme I miesto ligoninėje, kur buvo nufilmuota daugelis sunkiai sužeistųjų. Vėliau nuvykome į VI miesto kliniką (Antakalnyje). Čia filmuoti teko mažai, nes sunkiai sužeisti ligoniai jau buvo operuoti ir jų nevertėjo trukdyti.
Manau, kad mano paliudijimai nėra labai svarbūs, tačiau jų gali prireikti, jeigu reikės atkurti išsamesnį šių įvykių vaizdą.
1991 m. sausio 18 d.