1991 m. sausio 12–13 d. naktį buvau prie Televizijos bokšto. Buvome trise: aš, giminaitė Lukoševičienė Marytė (vilnietė) ir Lukoševičius Petras (kėdainietis).
1.40–1.50 val. buvome netoli namų Viršuliškėse, kai išgirdome mieste šaudant iš pabūklų. Išbėgęs iš vieno namo vyriškis pasakė, kad reikia eiti prie bokšto: tankai ir tanketės juda link Karoliniškių. Išbėgęs dar vienas vyriškis (abu nepažįstami) savo automobiliu atvežė iki bokšto. Matėme iš Žvėryno ir Lazdynų pusės judant karines mašinas: tanketes, tankus.
Kai atbėgome prie pastato, pakelyje pamačiau du tankus apsuptus žmonių, trečias ropštėsi į kalną. Pamaniau, kad vyksta kareivių ir žmonių broliavimasis. Po kelių minučių supratau, jog klystu: žmonių aplink tanką sumažėjo, nes jis riaumodamas be perstojo pats sukiojosi ir sukiojo patranką. Kai liko tik vienas tankas, pamačiau sulankstytas mašinas: dvi lengvąsias ir smėlio barstytuvą.
Viršuj, ant kalno, jau girdėjosi šūviai. Bėgdama į kalną paskui paskutinį tanką supratau, kad kiti tankai prie bokšto nuvažiavo kitu keliu. Nuo bokšto mus skyrė iškasta dauba. Buvo jau po 2.00 val. Prie bokšto be perstojo šaudė iš pabūklų ir šautuvų, leido dūmus. Girdėjosi stiklo dūžiai. Labai greitai stiklai pradėjo dūžti aukščiau. Pagal tai supratau kelintame aukšte yra užpuolikai. Vienas paskui kitą žmonės leidosi į daubą ir užlipę į kitą šlaitą prisijungė prie stovinčiųjų prie bokšto. Nusileidome ir mes. Tiesa, iš šalia stovinčio tanko, nurimus šaudymams, kiekvieną kart girdėjosi: “broliai lietuviai...” Į tai žmonės atsakydavo švilpimu ir skandavimu “Lietuva, Lietuva”. Priartėjus prie žmonių, pamačiau veidu į mus sustojusius jaunučius kareivėlius. Jie buvo su šautuvais, žieminėmis kareiviškomis striukėmis ir šalmais ant galvų. Kadangi su kareivėliais priekyje manęs stovėję žmonės kalbėjosi, prasispraudžiau ir aš. Kareivėliai atsakinėjo į klausimus, pritariamai linkčiojo, vienas, pavaišintas cigarete, užsirūkė. Buvo po 2.30 val. Mačiau, kaip vienas iš kareivių nešė filmavimo kamerą. Dar po poros minučių pamačiau kaip į mašiną (dengtą) iš bokšto vienas paskui kitą keli kareiviai nešė kažkokius tamsius stačiakampius daiktus. Vienas kareivis – vienas daiktas. Į tai atkreipiau šalia stovinčių dėmesį. Netrukus priėjęs viršesnis kareivis liepė kareiviams varyti žmones tolyn. Kareivukai žvalgėsi vienas į kitą, bet nieko nedarė. Tada “seržantas” (taip pavadinsiu tą, kuris komandavo) automatu pastūmė vienoj vietoj kareivėlius, kitoj. Tik tada stumdomi žmonės pradėjo trauktis. “Seržantas” priėjęs prie manęs stumtelėjo kartą, “amortizavau” atgal, stuktelėjo antrą – tas pats. Tada nuėjęs atsivedė aukštesnį ir, matyt, viršesnį pagal laipsnį. Jis rėkė tai ant kareivukų, tai ant žmonių, o minios užnugary važinėjo tankas – žmonės pakrikę traukėsi tolyn nuo bokšto.
Dešiniau buvusi minia gana energingai buvo suvaryta už tinklo. Tada atėjo laikas ir mums. Vienu momentu grupelė žmonių, apšviesta iš visų pusių, atsidūrė tarp kareivių ir tanko (ar dviejų) važiuojančio pirmyn atgal. Tankai stovėjo aplink bokštą, bet atsukę pabūklus į žmones. Buvo jau beveik 3.00 val., kai “jie” liko stovėti ant kalno, o mes suvaryti duobėje. Keletas drąsuolių su vėliavom stovėjo ant sienelės krašto. Netrukus atėjo mūsų policininkai ir atsistojo tarp kareivių ir mūsų. Mūsų atsitraukimą lydėjo šūviai. Vienas vaikinas, nespėjęs nulipti nuo sienelės, suriko, kad sužeidė į koją. Jį nunešė į greitosios pagalbos mašiną. Apie 3.30 val. pasirodė vyrai baltais chalatais: viso keturi. Jų nepraleido į užimtą teritoriją. Vėliau atėjo dar ir su policininku, atrodo, vieną praleido. Po kokių dešimties minučių laipteliais nusileido aprišta galva vaikinukas be medikų. Ten stovėdami dainavome ir skandavome. Jokių ginklų, net lazdų, niekas neturėjo. Vienintelis mūsų ginklas – tai mūsų žodžiai, kuriuos skandavome. 5.10 val. mes išvažiavome namo į Viršuliškes.
1991 m. sausio 16 d.