Gal ir nereikėjo, gal ir nebūtinas tas mano laiškelis Jums, tačiau nutariau parašyti ir šį tą papasakoti apie tas sausio 13 d. pirmąsias valandas prie Televizijos ir radijo centro (buvusio komiteto).
Esu VU Istorijos fakulteto studentas ir kartu su kurso draugais, žurnalistais, psichologais tą naktį budėjome prie Televizijos ir radijo centro. Tai buvo trečioji naktis iš eilės, tiksliau para, nes miegoti negalėjau nei dienomis, kai teko budėti, tiesa, anksčiau tik prie Aukščiausiosios Tarybos. Taigi, atrodė, jog ir ši naktis, naujoje budėjimo vietoje, praeis ramiai, bet taip neįvyko...
Mūsų kursui užduotis buvo budėti Centro kieme, t.y. ne prie pagrindinio, o prie galinio išėjimo. Ten ir susirinkom mes – Istorijos fakulteto studentai (gal 20–30 žmonių) ir iš Kėdainių miesto atvykę žmonės, kurių buvo truputį mažiau. Užduotis mums, kiek supratau, buvo bent penkias minutes apsaugoti tą išėjimą, jei puolimas prasidėtų iš užnugario, kad trečiame aukšte esančios kameros spėtų užfiksuoti puolimą, kurį po to galima būtų įrodyti.
Negaliu pasakyti net apytiksliai laiko, kada visa tai (puolimas, tiesa ne iš mūsų pusės, o iš priekio) prasidėjo, nes ne laikrodis tuo metu buvo svarbu.
Pravažiuojančią БТР-ų koloną mes stebėjome prie tvoros, jie buvo sustoję ir manėme, jog jau gali prasidėti, bet jie pajudėjo ir išnyko iš akių. Tai buvo jau antras jų pasirodymas prie Televizijos ir radijo centro.
Atsikvėpimui laiko neliko, nes tuo pat pasigirdo šūviai pastato centrinio įėjimo pusėje. Mes dar kurį laiką buvome savo vietoje, matėme pašvaistes lyg prie Televizijos bokšto, be to, ėmė šaudyti ir tankų pabūklai už mūsų saugomo pastato.
Pirmame aukšte buvę Televizijos ir radijo centro darbuotojai mums padedant (maždaug po 30 min.) iššoko pro langus užrakinę iš vidaus duris, su savimi pasiėmė krepšį kasečių, kad jos nedingtų desantininkams užėmus patalpas.
Šūviai pastato priekyje vis dažnėjo, girdėjome ir žmonių balsus. Be to, iš pradžių šaudyta tuščiais šoviniais, t.y. ore nesigirdėjo kulkų zvimbimo, vėliau garsas pakito. Nutarėme, jog imta šaudyti tikrais, t.y. koviniais šoviniais. Pasigirdo byrančių langų stiklų aidai, pasirodė ir trasuojančios kulkos, apšvietusios orą.
Trečiame pastato aukšte, kur, kaip jau minėjau, buvo sustatytos kameros, pasirodė karys su šalmu, automatu ir t.t.
Mes nebežinojome, kas vyksta, nes puolimas dar tik prasidėjęs, be to, po to pamatysime, jog dar niekas neįsiveržė į pastatą ir po 10–15 min., tai iš kur tada sovietų karys?
Milicininkai iš trečio aukšto parodė mums sukryžiuotas rankas – esą viskas, pastatas užimtas, bet taip nebuvo.
Matyt dėl to vėliau ir tokios žinios pasklido, kad jau keletą dienų prieš antpuolį (ar panašiai) pastate buvo pasislėpusių sovietų desantininkų. Kitaip paaiškinti to vaizdo trečiame aukšte neįmanoma.
Nutarėme, jog čia mums nebėra kas veikti, ir per vartus patraukėme į priekį, padėti ten susirinkusiems, ar bent pažiūrėti, kas prie įėjimo vyksta. Pasiekti įėjimą šonu buvo neįmanoma, nes dalis žmonių jau buvo pradėję bėgti į tą pusę, kur mes pasirodėme, o maži vikšriniai tankai jau supo iš tos pusės minią, todėl mes, užšokę ant bordiuro, greta įvažiavimo į kiemą, kurį laiką stebėjome įvykius.
Dabar jau šaudoma bus, matyt, vien koviniais šoviniais iš automatų bei kulkosvaidžių ant tankų (tankų kulkosvaidžiai šaudė į viršų trasuojančiais šoviniais), taip pat dunksėjo tušti pabūklų šūviai, kurie kėlė didžiausią baimę miniai. Tiesą pasakius, po trenksmo sunku buvo išstovėti nesulenkiant kojų.
Matėsi du dideli tankai, o kiek tų mažyčių – tai sunku ir pasakyti. Vienas didžiųjų tik švietė savo prožektoriumi, kas irgi kėlė didžiulę baimę, nes spindulys tai kildavo, tai bėgdavo prie sienų prisiglaudusių žmonių veidais. Ir vėl kilo, ir vėl bėgo...
Kurį laiką tankai nejudėjo į priekį, buvo tik šaudoma iš visų rūšių ginklų. Viena moteris atsiklaupė prieš didįjį tanką ir neleido jam važiuoti. Tankas sustojo, bandė pasukti į šoną, bet moteris vis pereidavo ten ir klaupdavosi priešais.
Laikinas sustojimas, kaip man pasirodė, truko 5–7 minutes ir po to maži tankiukai dideliu greičiu puolė į minią prie centrinio įėjimo. Iš šono tai labai gerai matėsi.
Planas jų matyt buvo atkirsti dalį susirinkusiųjų nuo likusios minios. Tai jiems pavyko, nes keli maži tankai šalia mūsų prasinešė link sienos pro įvažiavimą į kiemą. Po to visi tankai jau suko link laiptų, kur žmonės buvo dar labiau susitelkę. Desantininkai traukė žmones nuo durų, trankė juos šautuvų buožėmis.
Didžiulis sprogimo garsas pasigirdo šovus į prožektorių, kuris apšvietė anksčiau visą aikštelę priešais. Dabar visur buvo tamsu, tik girdėjosi žmonių balsai...
Ta moteris, kuri buvo atsiklaupusi prieš tanką, pakilo ir nuėjo į šoną, nes ji jau buvo apsupta mažųjų tankų ir atsidūrė lyg ir už fronto linijos, kur siautėjo desantininkai, mušdami ten patekusius žmones.
Šone susitelkusi minia, žiūrime, ima skirstytis, nors mūšis dar nesibaigė. Tuomet sušukome, jog visi turi eiti prie Aukščiausiosios Tarybos, nes čia, matyt, jau mūšio pabaiga aiški, reikia ginti bene paskutinį, kaip mes tuomet manėme, pastatą – laisvės simbolį Vilniuje – Aukščiausiąją Tarybą.
Išėję į Konarskio gatvę matėme skubančias greitosios pagalbos mašinas, sutraiškytas šalia stovėjusias mašinas, vis dar byrėjo langų stiklai, girdėjosi ir šūviai.
Per Gamtos fakulteto kiemą ir laiptus šalia “šunyno” nusileidome nuo kalno ir nuskubėjome prie AT, kur žmonių nebuvo daug, bet greit rinkosi. Išgirdome K. Motiekos, po to diktoriaus Paulausko balsus ir kiek nusiraminome – dar ne viskas prarasta, nors prie Televizijos ir radijo centro vilties kibirkštėlė jau buvo prigesusi.
Iš AT aikštės niekas nesitraukė, nors ir buvo daug raginimų, dalis tik pasitraukė iš aikštės priešais AT į aikštę priešais M. Mažvydo biblioteką. Ačiū bibliotekos darbuotojams, leidusiems sušilti, atsigauti žmonėms, pritrenktiems įvykių prie Televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo centro, kurių čia sutikau iki ryto vaikščiodamas aplink labai daug.
Taigi trumpai būtų tiek apie tą baisiąją naktį. Tačiau žodžiais jausmų aprašyti aš neįstengiau, detalių jau taip pat nebepamenu.
Pabaigai dar norėčiau keletą sakinių apie komunikacijos priemones. Sunku ir įsivaizduoti, ką mes jautėme ryte sugrįžę ir išgirdę “Nacionalinio gynimo komiteto” balsą per radiją apie komendanto valandą, pergalę prieš nacionalistus ir t.t. Tikrai nesunku buvo patikėti, jog viskas baigta, bet kai suradome Kauno radijo stotį viskas pasikeitė. Jei ne ji, jei ne Kauno televizija – matyt būtų AT izoliacija ir galų gale šturmas...
Ačiū kauniečiams, iš anksto pasirūpinusiems tokiam atvejui. Jų nuopelno mes dar visiškai neįvertinome ir neįsisąmoninome. Bet pagalvokime, kaip gyventume, jei to nebūtų, ar transliacija būtų pradėta kiek vėliau...
Atleiskite, kad atitraukiau Jūsų brangų laiką ir man būtų labai malonu, jei Jūs rastumėte ką naujo, ar Jums reikalingo, ruošiant medžiagą “Niurnbergo procesui”.
Telaimina Jus Dievas tame darbe, kuris grąžins teisingumą!