VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Degutytė Saulė, Romo
profesija: Valstybinės konservatorijos I kurso studentė
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Sovietų kariuomenė užgrobė Vilniaus Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie to pastato.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d. apie 0.2 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Užgrobė per labai trumpą laiką, tiesiog kelios minutės ir mes jau buvome išvyti į kitą gatvės pusę.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjau prie naujojo pastato durų, šaukiau: “okupantai, Lietuva, žvėrys” ir t.t., po to, kai tankas atvažiavo visai prieš pat mus, mes pradėjome trauktis ir toliau jau neatmenu kaip atsidūrėm kitoje gatvės pusėje.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Buvau su savo vyru, prie kitų durų buvo dar daug pažįstamų.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Atvažiavo tankai, atbėgo kareiviai, metė į žmones “dūminę šaškę”, po to tankai važiavo ant mūsų ir mes traukėmės.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?: Kareiviai buvo apsirengę “nuo galvos iki kojų”, su šalmais, turėjo šautuvus, šaudė, tankai, tanketės, pabūklas, mėtė “dūmines šaškes”.
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 09
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Kadangi aš, mano vyras Antanas Kučinskas ir vyro brolis Darius Kučinskas budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastato ir iš sausio 11 į 12 d., tai nusprendėme ir 12 d. eiti prie TV komiteto. Tą naktį buvo susirinkę jau nemažai žmonių. Visi šoko (kad nesušaltų), gėrė arbatą. Evangelistai meldėsi. Mes ten buvome atsivedę dar grupelę draugų: Iną Redeckytę, Eremitą Žėkaitę, Elvyrą ir Arminą Krikščiūnus. Jau po 02 val. (sausio 13 d.) kažkas pradėjo šaukti “tankai” ir visi žmonės pradėjo bėgti prie įėjimo. Aš su Antanu ir Dariumi prie naujesnio pastato, o tie kiti draugai – prie senesnio pastato durų. Buvo baisoka. Darius pasakė, kad šaudo tuščiais, tai aš truputį apsiraminau. Tačiau girdėjome, kaip virš mūsų galvų pralėkė pora tikrų kulkų. Senesnio pastato šturmas prasidėjo anksčiau. O jau link mūsų (naujo pastato durų) bėgo apytikriai 3–5 desantininkai. Aš tik spėjau pastebėti, kad jie buvo su juodomis uniformomis (arba buvo optinė apgaulė, nes į mus švietė prožektorius). Prisiartinę prie mūsų desantininkai kažką įmetė į minią, pradėjo rūkti dūmai. Visi žmonės užsidengė nosis. Kokias 3 sekundes buvome pasimetę. Aš asmeniškai laukiau, kada pradės ašaroti mano akys, nes galvojau, kad jie metė ašarines dujas. Tačiau tuomet, kai žmonės susigaudė, kad tai ne ašarinės dujos, desantininkų jau nebuvo. Po to, po kokių 2 sekundžių, moteriškas balsas pasakė, kad jie jau viduje. (Turiu prisiminti, kad visa tai vyko girdintis šūviams prie senesnių durų. Aš tiksliai neatsimenu, ar desantininkai šaudė į mus tuščiais šoviniais, nes buvo neaišku, iš kur tokie garsai.) Taigi, po to, kai sužinojome, kad jie viduje, atsigręžiau į duris – pro jas kaip tik išėjo iškėlę rankas mūsų policininkai. Kai policininkai jau išėjo, prie durų atsistojo du desantininkai. Gerai atsimenu, kad jie buvo įdūkę, nes, kai žmonės jiems pradėjo šaukti, vienas iš jų virš žmonių galvų paleido porą šviečiančių kulkų. Po to mes šaukėm “žvėrys!” Taip bešaukiant pasigirdo dūžtantys stiklai ir kažkas pasakė, kad desantininkai išlips pro langą ir šaudys į žmones nuo tvoros. Visi žmonės atsitraukė. Po to pamatėme, kaip į mus važiuoja tanketė ir visi žmonės metėsi vėl atgal prie durų. Aš su Antanu ir Dariumi patekau visai prie durų. Šalia mūsų duris užstojo tanketė. Aš mačiau, kaip dar prieš tai iš tankečių iššoko jau nemažai kareivių ir bėgo pro duris į pastatą, kelią prasiskirdami buožėm. Tanketės priekyje sėdėjo kareivis su šautuvu. Jo akys buvo paklaikę, kažkokios išpūstos ir blizgėjo. Kažkoks žmogus jam pradėjo kažką sakyti. Jis garsiai rusiškai jį pasiuntė ir užtvatijo buože. Žmogus lyg ir nenukrito. Po to atvažiavo antra tanketė ir važiavo tiesiai į mus. Ji važiavo pasitrūkčiodama. Aš stovėjau žado netekusi, kol Darius nepasakė, kad reikia trauktis. Mes pradėjom trauktis. Ir tada pirmą kartą gyvenime pajutau kas tai yra sekundė – amžinybė. Mes traukėmės labai ramiai. Be panikos. Netgi kaip sulėtintame kino filme (galbūt man taip atrodė). Buvo toks jausmas, kurio neįmanoma aprašyti. Po to aš atsidūriau kitoje gatvės pusėje. O ar mes per tą pievą bėgom, ar ėjom – aš neatsimenu.
Pastatas jau buvo užgrobtas. Buvo labai liūdna, nes aš buvau įsitikinusi, kad mes apginsim, atstovėsim. Viena aišku, kad buvo tikslus užgrobimo planas, jie pastatą turėjo paimti ir per žmonių kraują.
Po to dar ilgai stovėjom ir laukėm draugų, kurie buvo prie senojo pastato durų. Vaikščiojom palei gatvę, matėm, kaip už desantininkų nugarų išsirikiavo keliolika raudonaraiščių, paltais apsirengusių vyrų (ne vyrų, o galvažudžių), atseit draugovininkų. Visą laiką kažkas (sakė, kad Burokevičius) skaitė kažkokią kalbą, visi švilpė ir rėkė, kad nesigirdėtų to šlykštaus balso. Tas balsas skambėjo per ruporą iš tanketės. Mums bevaikštant kelis kartus šovė pabūklas. Iš prie gatvės esančio namo byrėjo stiklai. Po vieno tokio šūvio netoli mūsų nukrito moteris. Jai, matyt, kas nors atsitiko nuo garso.
Po kokių dviejų valandų sutikom draugus. Jie jau seniai iš baimės buvo pabėgę į konservatoriją. Arminas sakėsi, kad pametė akinius, o draugės krapštėsi iš galvos tinką, kurio pribyrėjo kai šaudė virš jų galvų į sieną. Jie visi buvo prie senojo pastato durų.
Po to susitikome Dainių Valionį. Jam buvo praskelta galva. Ir jis daug papasakojo. Jis taip pat buvo prie senojo pastato. Jis pats jums parašys.
Dabar bijau susitikti bet kokį kareivį. Jiems visiems jaučiu ir neapykantą, ir gailestį.
Vis tiek Lietuva bus laisva. Aš tuo tikiu ir nepažįstu žmonių, kurie galvoja kitaip. Nes kitaip galvoja žmonės, kurie yra psichiškai nesveiki arba bijantys darbo.
1991 m. vasario 9 d.