VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Daugintis Marius, Romo
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Televizijos bokšto užgrobimas.
2.2. KUR ĮVYKO?:
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 01 13, 2 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Aš ten buvau apie valandą.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjau prie bokšto, susikabinęs rankomis su kitais.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 04.
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Gyvenu netoli Televizijos bokšto, tad naktį iš 1991 m. sausio 12 į 13 d., apie 1.30 val., išgirdęs pabūklų šūvius kažkur nuo Kosmonautų prospekto ir iš radijo sužinojęs, kad puolamas Televizijos bokštas, spėjau nubėgti ten iki jo užgrobimo. Kirsdamas Kosmonautų prospektą prie “Merkurijaus” parduotuvės stebėjau, kaip kovinių mašinų virtinė prospektu judėjo Lazdynų link ir kita tokia pat – kita gatvės puse – Viršuliškių link. Važiavo dengti brezentu sunkvežimiai su kareiviais, sunkieji tankai ir “БМП” mašinos. Karinę techniką šiek tiek pažįstu (prieš 1,5 grįžau iš tarybinės armijos), tačiau tuo metu neįsidėmėjau, kurių mašinų buvo daugiau, o gal buvo ir kitokių. Mačiau, kaip pro viršutinius tankų ir БМП liukus išlindę stovėjo kareiviai. Apranga dėmėta, kokie šalmai –neįsidėmėjau. Pribėgau prie bokšto. Prie pagrindinio įėjimo žmonių buvo nemažai. Peršokau per tvorą, nubėgau prie paties bokšto. Jį buvo apjuosę žmonės kokiomis šešiomis eilėmis, nemažai žmonių vaikščiojo tarp bokšto ir tvoros. Ėjau pelei bokštą, kol nepamačiau stovinčio draugo Dariaus Balirukonio. Jis stovėjo į Lazdynų pusę, priešingoj pusėj negu pagrindinis įėjimas. Atsistojau šalia. Dešiniau savęs, per kelis metrus, pamačiau draugą Audrių Pelanį, tačiau tuomet pakalbėti su juo neteko. Norėjau trumpam nueiti prie tvoros pažiūrėti, bet tik nedaug atsitraukęs pastebėjau, kad atvažiuoja tankų ir БМП kolona su įjungtais žibintais nuo Viršuliškių pusės palei tvorą priešingoj bokšto pusėj, lygiagrečiai Kosmonautų prospektui. Grįžau prie bokšto, susikabinom visi rankom. Tankai, važiavę palei tvorą, sustojo, pasisuko 90 laipsnių kampu į bokštą ir, sulaužydami tvorą, privažiavo prie bokšto, vėl pasuko ankstesne kryptimi ir dar pavažiavę apjuosė jį apskritimu, į mus šonu, visai šalia. Tarpai tarp mašinų buvo poros metrų. Dešiniau manęs iš vienos mašinos iššoko apytiksliai 10–15 kareivių dėmėta uniforma ir dideliais šalmais ir, susispietę į būrį, prasiveržė pro žmones per 4–5 metrus nuo manęs. Rankose turėjo ko gero lazdas (o gal tai buvo automatų buožės, nesu tikras), kuriomis daužydami žmones prasibrovė iki stiklų, o juos iškūlę įsiveržė į vidų. Iš tos vietos, kur jie prasiveržė, lauke likę kareiviai pradėjo šaudyti į viršų, į bokštą. Žmonės siūbtelėjo į priešingą pusę. Buvau suspaustas tarp žmonių. Iš priešingos pusės (iš kairės) per kelis metrus, kiek supratau, kareiviai irgi praskyrė žmones ir taip pat pradėjo šaudyti į viršų, atsisukę į mus. Buvom apsupti iš abiejų pusių, priekyje stovėjo tankai. Iš kažkur (greičiausiai iš dešiniau stovėjusio tanko) pradėjo kilti balti dūmai. Kažkas sušuko, kad tai dujos, ir visi puolė dengtis šalikais veidus. Pakėliau akis ir pamačiau ant tanko viršaus, prie atidaryto liuko, sėdinčius du desantininkus, abejingais žvilgsniais žiūrinčius į viską. Jie buvo be dujokaukių. Sušukau, kad tai ne dujos. Baisiausia tuo momentu buvo dėl to, kad klykė ir verkė moterys. Pro tarpą tarp tankų visi po truputį išsprūdom į išorę. Tuo momentu kelis kartus šaudė tankas ar БМП, nesupratau kurioj pusėj, labai kurtinančiai. Nubėgau kur buvo daugiau žmonių, arčiau įėjimo, bet dar viršutinėje aikštelėje. Žmonių joje buvo nemažai, stovėjo padrikai. Pastoviai į akis švitino ryškūs žibintai, kuriuos kareiviai vedžiojo žmonių galvų lygyje. Pamačiau, kad prie bokšto žmonių nebėra, ten stovi pora kareivių ir šaudo į pastato stogelį. Panašu, kad kovinėm kulkom, bet tvirtinti negaliu. Žvilgtelėjau žemyn – prie viaduko stovėjo sunkusis tankas, apsuptas žmonių, ir sukiojo nuleistą vamzdį jiems palei nosis. Pamačiau netoli kitą draugą – Ričardą Garuolį, nusileidau prie jo. Jis buvo neseniai atvykęs. Nusprendę, kad čia niekuo nebepadėsim, nulėkėm prie RTV komiteto (dar nežinojom, kad jis jau užgrobtas), po to – prie Aukščiausiosios Tarybos. Galvojom, kad teks atremti dar vieną puolimą (“atremti” čia, matyt, ne visai tinka). Dėkui Dievui, neteko nei tą naktį, nei dar kokias aštuonias, kurias budėjau prie AT. Duok Dieve, niekam daugiau nereiks.
P.S. Kai stovėjom apjuosę bokštą, pamatę tankus iki pat pirmųjų šūvių, o gal dar ilgiau, visi kartu šaukėm „Lietuva“, iškeltais rankų pirštais rodydami, kas “Victoria”, kas suspaustą kumštį. Ir dar: kai tik tankai privažiavo, keli pagyvenę vyrai iš minios puolė prie tankų, grūmojo jiems, net gulėsi po jais. Laimė, tada dar juos apvažiavo.
1991 m. vasario 4 d.