Aš ir mano sūnus Tomas 1991 m. iš sausio 12 d. į 13 d. naktį budėjome Vilniuje prie Konarskio g. esančio RTV komiteto.
Apie 1 val. koncertavo “Armonika”, šokome, dainavome. Apie 2 val. kažkas pranešė, kad važiuoja tankai, link mūsų dideliu greičiu atlekia greitosios pagalbos mašina, mašina su radijo ryšiu, tanketės ir dengtos mašinos su desantininkais. Labai staigiai iš mašinų iššokę desantininkai atstatė į mus šautuvus. Visi jie buvo baisūs, pikti, akys paklaikę. Žmonės susikibo rankomis, skandavo “Lietuva, fašistai!” O uždainavus “Ant kalno mūrai” driokstelėjo sprogimas, prasidėjo šaudymas, kažkas dužo... O žmonės stovėjo.
Mes stovėjome prie autobusų, kurie buvo kaip barikados. Desantininkai, kad padarytų praėjimą link durų, pradėjo mėtyti sprogstamuosius užtaisus. Vienam sprogus visai netoli sūnaus, pamatėme vyrą su išdraskyta koja, kraujas bėgo stipriai. Kareiviai veržėsi per žmones, daužė “bananais” ar lazdomis, šautuvų buožėmis, kiti stovėjo, šaudydami durų link. Viena po kitos lėkė greitosios pagalbos mašinos, mačiau, kaip keturi vyrai nešė žmogų (atrodo, kad negyvą). Po vieno sprogimo, išsisklaidžius dūmams, pasimečiau su sūnumi ir daugiau jau nieko nemačiau, nes buvau šoko būsenoje. Dar galiu pasakyti, kad tankai atvažiavo vėliau, gal po 5–10 min. Jiems šaudant, dužo aplinkinių gyvenamųjų namų langai. Kol aš puldinėjau, ieškodama sūnaus, pamačiau kaip virš RTV paleido raketas, supratau, jog pastatas užimtas, iš garsiakalbio sklido, deja, lietuviškas balsas: “Broliai ir sesės, eikite namo, valdžia dabar gelbėjimo komiteto rankose. Mes ne ponų valdžia, mes darbininkų valdžia, mes nenorime kraujo praliejimo”. O tuo metu dar tratėjo kulkosvaidžiai, šaudė tankai, byrėjo langų stiklai.
Baisiausia buvo ne ten stovėti, o kitą dieną klausyti melo per centrinę televiziją.
1991 m. sausio 16 d.