1991 metų sausio 12 d. aš su draugais atvažiavau į Vilnių prie Televizijos bokšto. Žmonės vaikštinėjo aplink bokštą. Visų nuotaika buvo taiki. Žmonės giedojo giesmes, dainavo dainas, meldėsi. Buvo daug jaunimo ir moterų, taip pat, žinoma, ir vyrų. Apie kokį nors pasipriešinimą (taikų ar ginkluotą) nebuvo net kalbų. Visi tikėjosi, kad desantininkai neišdrįs pulti, nes ryte turėjo atvykti komisija iš Maskvos. Prie bokšto stovėjo grupė žmonių, tikriausiai iš Druskininkų, kurie turėjo akordeoną ir būgnelį. Jie grojo valsą. Sukosi kelios poros. Pašokau keletą šokių ir aš. Panašių ratelių aplinkui buvo daug, aplinkui visą bokštą. Degė laužai, geraširdžiai aplinkinių namų gyventojai nešiojo karštą arbatą ir maistą. Apie 1.30 val. nakties, iš sausio 12 d. į 13 d., pradėjo kaukti sirena. Neužilgo išgirdau ir tankų šūvius, sklindančius iš gatvelės apačioje. Mes stovėjome priešingoje pusėje nuo pagrindinio įėjimo. Griuvo tvora ir pasirodė tankai. Tankai švietė prožektoriais, šaudė iš patrankų ir kulkosvaidžių, tikriausiai tuščiais šoviniais. Mes stovėjome susikabinę rankomis keliomis eilėmis aplink bokštą ir laukėme tankų. Vienas tankas tiesiai pro žmones įvažiavo į bokštą ir atsitraukė atgal. Pro tą angą pradėjo veržtis desantininkai kažką sprogdindami. Kai tankas atsitraukė, aš pamačiau gulinčius du žmones. Desantininkai pradėjo šaudyti. Mes pasitraukėme per tarpą tarp tankų prie tvoros. Dar nenuėjus pusę kelio iki tvoros, greta mūsų susmuko žmogus. Jo draugai jį nusinešė. O mes pasitraukėme prie tvoros. Nuo ten mes nusileidome žemyn ir atėjome iki gatvelės, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos. Nešė daug sužeistų žmonių, ant žolės gulėjo trys negyvi žmonės. Visi buvo pakraupę nuo desantininkų žvėriškumo. Vieną iš negyvų žmonių aš pažinau – kai mes šokome, jis labai gražiai dainavo ir šoko kartu su mumis. Tuo metu tankai pradėjo važinėti po aikštelę ratu vaikydami žmones. Visą tą laiką aidėjo patrankų, automatų ir kulkosvaidžių šūviai. Gatvėje mačiau sumaitotą sunkvežimį, autobusą be langų. Daugelio aplinkinių namų gyventojų langai išdužo nuo garso bangos.
Dalis žmonių nuo bokšto nuvažiavo link Aukščiausiosios Tarybos, bet daug pasiliko ir prie čia. Dar ilgai nesinorėjo skirstytis, nors per radiją ragino “gelbėtojų komitetas” ir atvykę milicininkai. Mūsų policininkai stengėsi apsaugoti žmones, prašė, kad nelįstume prie sužvėrėjusių kareivių, nes jie gali vėl pradėti šaudyti.