Noriu ir aš prisidėti prie skausmo dienos.

Mes, palangiškiai, trimis autobusais sausio 12 d. apie 15 val. išvažiavome į Vilnių. Sėdėjome pro tris žmones ant vienos sėdynės, pasikeisdami stovėjome. Važiavome gera nuotaika, kurią palaikė Vida Galdikienė, Tremtinių draugijos pirmininkė. Turėjome jauną berniuką (gal 12 metų) giesmininką, kuris visą kelią giedojo šventas giesmes, išjudindamas ir įtraukdamas viso autobuso žmones.

Atvažiavome į Vilnių, gavome nurodymą važiuoti prie Telefono-telegrafo stoties. Labai nusiminėme, nes norėjome būti prie Parlamento rūmų, tačiau sutikome, kadangi nurodymą davė geriau padėtį mieste žinantys žmonės. Prie pastato stovėjo du autobusai iš Kėdainių, tačiau neužilgo kėdainiškiams buvo liepta važiuoti prie Televizijos bokšto, tad likome mes – palangiškiai, studentai ir vilniečiai.

Laužai kūrenosi, žmonės šildėsi, dainavo. Laikas slinko. 2 val. sugriaudėjo tanko šūviai. Kažkas pasakė: „Auroros šūviai, kurie pranešė apie Imperijos žlugimą.“ Šūviai tapo vis dažnesni. Mes laukėme, kad tuoj tuoj turi pasirodyti ir pas mus banditų gauja. Sustojome ant laiptų, susikibome rankomis ir šaukėme „Lietuva! Lietuva!“ Šūviai nerimo. Nuo Radijo ir televizijos komiteto atbėgo jaunuolis, kruvinais rūbais ir rankomis. Jis pranešė, kad RTV yra sužeistų ir užmuštų. Jam pasakojant toliau, iš rūmų išėjo vaikinas ir paklausė, kas moka kalbėti vokiškai. Matau, kad niekas neprieina, aš, bijodamas savo kurtumo, taip pat susilaikiau, tačiau, kai kalbą mokančių neatsirado – nuėjau prie vaikinuko.

Praėjome barikadą, į telefono patalpas įlindau pro du seifus, kurie buvo paskutinė gynybinė linija. Žmonės sėdėjo prie pultų ir junginėjo, kalbėjo, tačiau nelabai girdėjau apie ką.

Jaunas vyrukas privedė mane prie vienos moters ir paliepė jai sujungti su Miunchenu. Neilgai trukus buvome sujungti. Pradėjau dėstyti reikalą, man buvo pasakyta „Sie brauchen freie Europa“. Atsakiau: „Taip“. Paklausė, kiek minučių kalbėsiu. Atsakiau, kad daugiausia penkias. Pranešė, kad sujungta, ir aš pradėjau: „Hier spricht Wilnius. Andrea Bimba. Um 2 Uhr nammen die russische Panzerautos an Frensch und Radio Gebäde und ging los Feuer. Die erste Schuβe, sind tode und verwunderte aber wie viel wissen noch nicht.“ Padėkojo ir paklausė, gal man lengviau rusiškai kalbėti? Aš atsakiau, kad tas pats. Pasakiau, jog perduodu ragelį telefono-telegrafo šeimininkui, Žilas nedidelio ūgio žmogus, matyt, labai išvargęs, kalbėjo gal kokią minutę.

Truputį sušilau, apleido ir nervinė įtampa, nes pasaulis jau žino koks baisus okupanto žudikas prieš beginklius žmones. Šūviai nutilo, mes nuėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastatų. Baisus vaizdas – langai išbirę, autobusai suniokoti, išsižergę antžmogiai stovi automatus apsikabinę, prožektoriais apšviečia namų langus, t.y. ieško, ar kas nefilmuoja.

Sausio 13 d. apie 15 val. išvažiavome į Palangą. Maždaug 15–18 km nuo Vilniaus sutikome šarvuočių koloną, bet mūsų nesulaikė, leido važiuoti toliau.