1991 m. sausio 12 d. 18 val. išvykome į Vilnių. Mūsų autobuse buvo 44 telšiečiai. Atvykome prie Aukščiausiosios Tarybos apie 22.30 val. Čia buvo ramu, bet įdomu. Žmonės giedojo, dainavo, prie bibliotekos buvo diskoteka. Visur buvo daug žmonių. Pagal autobuso vairuotojo nurodymą 24 val. susirinkome į autobusą ir nuvažiavome prie Ministrų Tarybos. Gatvė buvo tiesiog užtvenkta žmonėmis, sunkiai judėjo transportas. Kažkur toliau žmonės skandavo “provokatorius”, “provokatorius”. Privažiavo vidaus reikalų mašina, ją apspito žmonės ir ji nuvažiavo. Keli būreliai buvo apspitę užsienio žurnalistus. 1 val. (jau 13 d.) vėl sėdome į autobusą ir nuvykome prie Televizijos bokšto. Čia buvo daug jaunimo, kurie prie įėjimo sustoję dideliu ratu dainavo ir judėjo. Gatvė buvo užtverta smėlio barstytuvais, prie šaligatvio stovėjo lengvosios mašinos. Tarp žmonių buvo ir milicijos darbuotojų. Po atvykimo praėjus 15–20 min. per garsiakalbį, kuris buvo virš mūsų, pranešė, kad atvyksta tankai. Vėliau buvo sakoma, jog vyrai stotų į priekį, o moterys su vaikais už vyrų, kitiems patariama eiti prie bokšto. Aš su kitais vyrais atsistojau priekyje, o sūnus su draugais nuskubėjo prie bokšto. Pasigirdo tankų gergždimas, o vėliau – šaudymas, pasimatė dūmai. Žmonės nesitraukė, vienas kitą drąsino, sakė, kad šaudo tuščiais. Šalia manęs stovėjo moteris su dviem mergaitėm, kurios nuo kiekvienos patrankų salvės pritūpdavo, tai sukėlė net šypseną. Pradėjo šaudyti iš automatų ir tankai veržtis prie bokšto. Supratę, kad kareiviai prie mūsų neis, mes nubėgome prie pylimo. Aplink bokštą važiavo tankai, jie stengėsi atstumti žmones nuo bokšto. Pro bokšto langus buvo matyti judėjimas vis aukščiau ir aukščiau ir visur šaudė. Truputį priekyje kvietė daktarą. Žmonės pradėjo nešti, iškėlę aukštai ant rankų, sužeistuosius ir žuvusiuosius. Minia nesitraukė, skandavo „Lietuva, Lietuva!“ Garsas susiliedavo su sklindančiu aidu ir susidarydavo niekada negirdėtas malonaus tembro garsas. Nuo paleistų dūmų žmonės pasitraukdavo žemyn, o kai jie išsisklaidydavo, vėl kopdavo aukštyn.
Tuo momentu man parūpo sūnus ir aš pradėjau jo ieškoti. Palipdavau ant pylimo ir vėl leisdavausi žemyn. Taip priėjau sankryžą, kur stovėjo du tankai. Aplink tankus buvo sausakimšai žmonių. Tankų vamzdžiai sukinėjosi į visas puses, nusileisdavo labai žemai. Perėjus į kitą gatvės pusę pamačiau ant šaligatvio gulintį negyvą vidutinio amžiaus žmogų. Kilo baimė, gal sūnus sužeistas ir pradėjau apžiūrinėti greitosios pagalbos mašinas. Į sužeidimus nekreipiau dėmesio, žiūrėjau į veidus. Mašinose gulėjo sužeistieji, medikai tvarstė juos, kai kurių veidai buvo uždengti. Taip praėjau penkias ar šešias mašinas. Vienos greitosios pagalbos mašinos nuvažiuodavo, kitos atvažiuodavo, todėl kilo mintis, kad taip ieškodamas aš sūnaus nerasiu. Grįžau prie pastato ir sutikau jau manęs beieškantį sūnų. Kai grįžau į savo pirminę buvimo vietą, pamačiau, kad prie pylimo viršuje stovėjo išsirikiavę kariškiai, o už jų tankai. Prie kariškių pribėgo gydytojas, bet jo nepraleido. Po minutės pasirodė gydytojas su aukšto rango milicininku, kuris su kariškais vedė derybas.
Į mus buvo mėtomos vadinamosios dūminės šaškės, o tankų prožektoriai apšviesdavo žmones. Šalia mūsų, aukštai pasislėpę stovėjo jaunuoliai su Lietuvos vėliava. Tankai iš dviejų pusių nukreipė prožektorių šviesą į vėliavą. O vėliavos šešėlis virš žmonių galvų plazdeno ant pastato sienos. Į jaunuolius buvo mėtomos dūminės šaškės, bet jie nesitraukė iki pat ryto.
Išgirdę gatve atvažiuojančius tankus nuskubėjome prie jų. Pirmasis tankas gana greitai važiavo gatve, žmonės išsisklaidė, bet tankas priartėjo prie greitosios pagalbos mašinos ir, atrodė, kad jis užvažiuos ant jos. Tada kai tarp tanko ir mašinos liko apie pora metrų nuo šaligatvio iššoko vyriškis ir atsistojo tarp tanko ir greitosios pagalbos mašinos. Tankas prie pat vyriškio sustojo, susiūbavo, pasisuko į dešinę ir aplenkęs mašiną nuvažiavo. Po pirmo tanko pralėkė antras, o po jų dengta mašina iš kurios visą laiką šaudė. Per garsiakalbį pasigirdo išdaviko balsas, kuris kažką kalbėjo, liepė skirstytis, bet minia skanduodama neleido jam kalbėti. Apie 7 val. mes palikome bokštą ir ėjome prie autobuso.
Apie 7.30 val. vėl atvykome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors galvojau, kad ir rūmai bus užimti, tačiau čia dar ruseno viltis.
Iki 14 val. laukėme AT rūmų šturmo, buvo labai sunku.
Kas vyko prie AT rūmų nepasakosiu, tik supratau, kad čia žmonės, tiek rūmuose, tiek ir prie jų, pasiryžę žūti už laisvę.
1991 m. sausio 24 d.