1991 m. sausio 12 d. rytą keturi Druskininkų autobusai su žmonėmis išvyko į Vilnių budėti prie Televizijos bokšto. 11.30 val. atvykome prie bokšto. Diena praėjo be įvykių. Žmonių tai sumažėdavo, tai padaugėdavo. Vieni linksminosi, dainavo, šoko, kiti susikaupę klausėsi informacinių pranešimų. 23.30 val. baigėsi mūsų pamainos budėjimas, atvyko nauja grupė pakeisti mūsų. Mums besiruošiant išvykti, atėjo keletas vilniečių prašydami kas gali pabudėti iki 4 val. ryto. Dalis druskininkiečių išvyko, dalis liko budėti toliau. Naktis prie bokšto buvo nerami, per radiją įspėjo, kad pasirodo provokatorių, žmonės atidžiau ėmė saugoti teritoriją. Jautėsi įtampa. Apie 1 val. išgirdome pranešimą, kad tankų kolona važiuoja bokšto link. Labai greitai žmonės sustojo į gyvą grandinę, 6–8 žiedais apsupome bokštą. 1.30 val. pradėjo kaukti sirena, 1.50 val. išgirdome šūvius bokšto apačioje. Apie 2 val. į teritoriją įvažiavo dengtas sunkvežimis su desantininkais. Tankai šaudė į orą, sukeldami baisų triukšmą. Žmonės meldėsi ir giedojo: “Marija, Marija”, paskui pradėjo skanduoti: “Lietuva!”, “Laisvę Lietuvai!” Vienas karininkas iš važiuojančio tanko parodė špygą. 2.10 val. iš sunkvežimio pasipylė desantininkai ir šoko į žmonių gretas mušdami juos automatais. Vienas tankas ėmė grėsmingai artintis prie žmonių, žiedas nutrūko. Žmonės vėl bandė susikabinti rankomis, tačiau desantininkai ėmė šaudyti į grindinį ir į bokšto sienas. Atšokusios nuo grindinio kulkos sužeisdavo kojas, o iš viršaus krito stiklai. Greitai buvo sudaužytos stiklinės bokšto sienos. Visur aidėjo klyksmas ir sužeistųjų dejavimas. Iš tankų buvo leidžiamos “dūminės uždangos”. Kulkos ėmė kristi vis arčiau. Tada žmonės pradėjo trauktis link pagrindinio įėjimo. Šalia manęs stovėjusiai moteriai skeveldra pataikė veidą, iš karto pasipylė kraujas. Greitosios pagalbos arti nebuvo, žmonės patys nešė sužeistuosius į individualias mašinas. Nusileidę į apačią pamatėme, kad tiltas užkimštas šarvuočių. Eidami per jį išgirdome baisų sprogimą, ėmė byrėti aplinkinių namų langų stiklai. Teritorijoje šaudymas nesiliovė. Nuo bokšto prie autobuso ėmė rinktis nusiminę druskininkiečiai. Jau žinojome, kad yra aukų. Sulipę į autobusą sukalbėjome poterius už kritusius.
Apie 4 val. virš bokšto pakilo žalia raketa. Buvo aišku, kad jame šeimininkauja desantininkai.
Žiūrint visą šią kruviną sceną susidarė įspūdis, kad užpuolikai sužeistuosius ir užmuštuosius stengėsi pagrobti, kad neliktų pėdsakų. Nė vienas žmogus, esantis prie bokšto, neturėjo net akmens rankoje. Vienintelis ginklas buvo skandavimai: “Laisva Lietuva!”
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 57–59