Ketvirtadienį (sausio 10 d.) anksti parėjau namo. Apie pirmą valandą dienos. Dukra prikibo fizikos uždavinius paaiškinti. Besiaiškindami tuos uždavinius išgirdome K.Motiekos kreipimąsi. Supratau, kad kažkas labai negero įvyko. Dar niekad nesu girdėjęs K.Motiekos taip ugningai kalbant. Viską metęs nuvažiavau į Nepriklausomybės aikštę. Žmonių buvo labai daug. Visi labai susikaupę, jokio juoko ar šiaip kokio laisvumo. Turėjo būti lyg ir “Jedinstvos” mitingas. Nesusirinko. Nuotaika kiek pasitaisė, žmonės pradėjo vaikščioti, skirstytis. Išėjau ir aš. Perėjau per miestą – ramu, tik parduotuvėse visi su talonais, skuba juos išleisti.
Penktadienį darbe ilgai neužtrukau. Išvažiavau prie Parlamento. Žmonių irgi daug. Nuotaika geresnė nei vakar. Sutikau Vytą V. Vaikšto kepurę užsitraukęs, išvargęs. Sako, aš čia jau beveik visą savaitę gyvenu. Pakalbėjome. Išgirdome pranešant, kad prie Spaudos rūmų blogai. Nutarėm važiuoti. Kol sulaukėm troleibuso, kol Žvėryną pervažiavom – didžiausias kamštis susidarė. Vėliau sužinojom, kad tankai trukdė važiuoti. Atvažiavom iki “Mėnulio” stotelės, toliau patraukėm pėsti. Prie Spaudos rūmų žmonių nemažai, pamačiau keturias tanketes (mažus tankus). Ant jų – apniukę tankistai. Veidai jų man pasirodė kažkokie keisti, kaip sustingę, akys – stiklinės. Žmonės su jais lyg ir šneka. Vaikai laksto. Sakom sau, apeikime iš kitos pusės pasižvalgyti. Ėjom apie rūmus iš Viršuliškių pusės. Tiesa, prie mašinų žmonės šnekėjo apie šturmą, apie sužeistą vaikiną. Matėm kulkų žymes betone (kulkos iš tos serijos, kurią paleido pulkininkas, sužeidęs vaikiną). Vieni kalba, kad vaikinas gal ten ir dar tebeguli, kiti sako, kad nuvežę. Buvo matyti tik keturių kulkų žymės.
Kai beveik priėjom iki troleibusų parko, pamatėme atvažiuojančias tris dideles mašinas, ant kurių paprastai būna užrašyta “Liudi”. Nuėjom iki sarginės. Visi stiklai išdaužyti, užtvaras sulankstytas. Privažiavo kažkoks gazikas. Vairuotojas iškišęs ranką pro langą atsidarė dureles. Nusikeikė ir pasakė, kad viskas čia baigta, reikia važiuoti prie bokšto. Mes abu su Vytu nelabai ir supratom, kas ir kaip. Grįžom prie vestibiulio. Čia situacija jau pasikeitusi. Pasirodo, tomis mašinomis, kur mes matėme, atvažiavo kareiviai. Jie buvo jau susirikiavę keturkampiu–kiaule. Žmonės iš visų pusių apsupę. Kareiviai staiga be jokio perspėjimo pradėjo šaudyti ir pulti durų link. Žmonės neišsilakstė. Tik kažkaip susispaudė durų link. Užsiritau ir aš ant pakilimo prie durų. Kareiviai pradėjo trankyti buožėmis pirmąją eilę žmonių. Žmonės nesitraukė. Grumtynės. Kareiviai po kiek laiko atšoko. Stovėjo išsirikiavę kaip ir pradžioje. Visi labai įsitempę. Dabar tik įsižiūrėjau į juos. Labai jauni. Tikriausiai pirmamečiai. Veidai kažkokie sustingę. Mūsų žmonės ramūs. Jei kuris šūkteldavo ką kareivių adresu, kiti tuojau nuramindavo.
Kažkas dainą uždainavo, kiti pritarė. Atsirado žmogus, kuris padirigavo. Sudainavom gal 4–5 dainas. Žiūriu – kareiviai kažkaip atsileido. Vienas kitas net nusišypsojo. Jie kažkaip persirikiavo – susidarė jų ratas aplink viduryje stovinčius kareivius. Rato kareiviai veidu pasisukę į lauką – į žmones. Puolimo metu šaudė tik į orą. Betone virš durų atsirado daug naujų kulkų pėdsakų, kiek arčiau durų negu tie pirmieji keturi pėdsakai.
Kažkur prapuolė Vytas. Per radiją išgirdau, kad prie TV bokšto reikia žmonių. Tiesa, Spaudos rūmų vestibiulio stiklai išdaužyti, durys irgi buvo išdaužtos. Vienoje vietoje, prisispaudęs prie likusio neišdaužto stiklo, pažvelgiau į vidų – pasirodo, ir ten kareiviai stovi. Puslankiu išsirikiavę, su automatais. Stebi mus. Ten jie stovėjo, kiek suprantu, visą laiką, kol grūmėmės su naujais kareiviais. Galvoju, kad tuos jaunus kareivėlius paprasčiausiai treniravo, nes tuo metu rūmai tai juk buvo užimti. Nes jau kai mes su draugu priėjome prie rūmų, moterys jau tada kalbėjo, kad visus išvarė iš pastato. Tik nelabai tada supratau, kas ir kaip. Tiesa, dar kareiviams prieš pradedant puolimą, vienas tankas iššovė iš patrankėlės. Rūmų link ir tuščiais. Kai atsirado kareiviai, atvažiavo dar du tankai dideli (tikri tankai). Patrankų vamzdžiai ilgi, aprišti. Vienas tankas stovėjo, kitas kurį laiką “šoko” pirmyn atgal, blaškėsi į šonus. Galėjo ne vieną sutrinti. Žmonių toje pusėje buvo nemažai. Tik nuo rūmų durų negalėjau įžiūrėti, kas ten darosi.
Pamatęs, kad rūmai užimti, nutariau eiti namo, nes gyvenu prie pat, o paskui traukti prie bokšto. Persirengiau parėjęs ir nuėjau prie TV bokšto. Žmonių buvo palyginti nedaug. Radau mūsų instituto grupelę. Sutarėm, kad čia ir stovėsim visą laiką. Į vakarą žmonių padaugėjo. Buvau porai valandų parėjęs pailsėti, paskui grįžau. Išbuvau prie bokšto iki septynių ryto. Nakties metu su Algiu M. buvom mašina nuvažiavę prie Parlamento. Ramu.
Vaikščiodami apie bokštą rastus pagalius numetėme kuo toliau, kad nekiltų kam kokia pagunda. Buvom nutarę, jei kareiviai veršis į bokštą, nuo jų neatitrūkti ir veržtis kartu. Naivumas žmonių! Jaunimas kūreno laužus. Visą naktį prarūko dūmuose. Žemai prie įėjimo į TV bokšto pastatus, žmonių buvo daugiau. Naktis praėjo labai ramiai.
Pailsėjęs šeštadienį apie 12 val. vėl atėjau prie bokšto. Situacija pasikeitusi. Labai daug žmonių. Supratau, kad privažiavo daug iš rajonų. Linksma. Armonika groja. Jaunimas šoka, laužai vis dar dega. Jokios blogos nuojautos. Taip per visą dieną. Vakare nutariau palydėti savo moteriškes, pailsėti, pažiūrėti “Panoramą” ir apie pirmą antrą valandą ateiti, nes praeitą naktį tokiu laiku sumažėjo žmonių. Šeštadienį apie bokštą buvo nemažai maitinimo punktų. Praeitą dieną ir naktį aplinkinių namų moterys atnešdavo tai kavos, tai arbatos.
Šeštadienį jau iš ryto buvo kelios mašinos su žvyru. Atvarytos užtvarai pastatyti. Praeidamas pagalvojau, kad labai silpna bus užtvara iš jų. Naktį iš penktadienio į šeštadienį keletą kartų prie TV bokštą juosiančios tvoros vis atvažiuodavo lengvoji mašinėlė. Kiek pastovėdavo ir nuvažiuodavo. Taip kokius 5 kartus per naktį. Paskui jau tą kruvinąjį sekmadienį tankai kaip tik iš tos pusės užropojo ant TV bokšto pylimo. Teisingiau, iš tos pusės pasirodė. Įdomu, yra koks ryšys ar ne. Kas dabar pasakys. Tikriausiai niekas.
Pažadino tankų šūviai. Girdėjau gal 4–5. Šaudė kažkur netoli. Įjungiau radiją – kvietė prie bokšto. Dar gyvas. Apsirengiau. Išbėgau iš namų pusė dviejų. Pasileidau Kosmonautų prospektu. Priekyje pora vaikinukų bėgo. Vienas labai šviesiais plaukais. Ties “Kometos” parduotuve pradėjo lenkti tankai – lengvieji ir sunkieji. Iš viso apie 10. Neskaičiavau. Tarp jų buvo viena mašina. Didelė. Negalėjau perbėgti į kitą pusę. Pamačiau lyg ir atsilikusį tanką, perbėgau kelią. (Vėliau žmona pasakė, kad man išėjus išbėgo į balkoną, matė tankus, suskaičiavo 40, be mašinų. Apie 10 važiavo priešinga juosta, jie pasuko Vairo gatve.) Visą laiką, kol bėgau priešinga prospekto puse, važiavo lengvosios. Įjungusios signalus.
Bėgdamas ties “Merkurijaus” parduotuve pamačiau tankus, važiuojančius jau lyg atgal – buvo jau apsisukę prospekte ir gal nesusiorientavo, kur sukti. Nebuvo kada stebėti.
Bokšto prieigose, apačioje, žmonių buvo daug. Susikaupę, ramūs. Tankų dar nebuvo. Užsiritau aukštyn. Beskubėdamas išsitiesiau. Buvo labai slidu, šlapia. Nubėgau prie bokšto. Atsistojau ton vieton, kur ir prieš tai naktį stovėjom. Šiek tiek Lazdynų pusėn nuo keliuko, kuris veda nuo apačios iki bokšto. Žmonių toje vietoje buvo daug, labai daug, visas šaligatvio plotas užstatytas. Buvau labai uždusęs. Aprimau. Šalimais atsirado bendradarbis Baryla. Išsitraukė radiją. Dar kalbėjo. Paskutiniai žodžiai: “Laužiasi pro duris”, triukšmas ir tyla.
Ties miškeliu, kuris Neries pusėje, pasirodė šviesos, tankai, manau, kad čia tie patys, kurie važiavo pro “Saturno” parduotuvę Vairo gatve. Iki Televizijos bokšto tvoros važiavo tik su gabaritinėmis (mažomis) šviesomis. Ties tvora, o gal kiek arčiau, įjungė prožektorius. Išsiskleidė. Iš kur atsirado kareiviai, nepastebėjau. Tikriausiai kartu važiavo. Tankai ir kareiviai pradėjo šaudyti be perspėjimo. Šaudė aukštyn į bokšto langus. Krito stiklai ir dar kažkas. Po kiekvienos šūvių papliūpos pažirdavo stiklai. Šaudė ir į tuos stiklus, kurie buvo mums už nugarų. Vienas tankas užlėkė ant asfalto ir pradėjo savo “šokį” – pirmyn atgal. Jis “šoko” kiek į dešinę nuo manęs – Lazdynų link. Mačiau tik jo uodegą. Pasigirdo šūksniai: “Moterį prispaudė! ” Tas ar kitas tai buvo tankas, nežinau. Kareiviams pradėjus šaudyti, viename iš tankų buvo paleistas magnetofoninis įrašas - Jermalavičiaus balsas skelbė apie komiteto įsakymus, komendanto valandą, pranešė, kad valdžia jo rankose. Labiausiai visus piktino kreipinys: “Broliai ir sesės”. Šuva tau brolis, bet ir tai kam vargšą šunį užgaulioti. Kažkaip labai staigiai kareiviai atstūmė mus nuo bokšto. Labai nedaug. Įsižiūrėjau į kareivius: jų buvo nedaug, palyginti jauni. Veidai kažkokios keistos spalvos. Buvo tik du baltesniais veidais. Žmonės šaukė rusiškai: “Pagalvokit, ką darot!”, “Ką jums motinos pasakys?”, “Ar jūs turit motinas?”.
Kai mus atstūmė nuo bokšto, atsidūrėme jo šone. Kiek galėjau matyti, žmonės visi buvo eilėje, kažkur iki tvoros. Į nustumtus žmones iš kareivių pusės atlėkė kažkoks 20–25 cm ilgio į pagalį panašus daiktas. Be dūmų, tik galuose žiežirbos. Jaunuolis, plika ranka pagavęs, numetė atgal. Sprogimo negirdėjau. Prie mūsų atlėkė tankas. Sustojo. Šovė virš žmonių galvų taip, kad nulakstė kepurės. Vieną pakėliau, kažkam padaviau. Kareiviai prie bokšto vis dar šaudė. Visą laiką po naujų papliūpų byrėjo stiklai.
Kareiviai pradėjo mus stumti tolyn, o tankai jiems padėjo. Stūmė ant briaunos. Buvau ties išbetonuota vieta. Nušokau žemyn. Daug žmonių pasiliko ant briaunos. Tankas labai dideliu greičiu pradėjo lakstyti labai netoli briaunos. Labai dideliu greičiu. Palei visą briauną, nuo tvoros kampo iki išbetonuotos vietos.
Dar stovėdamas viršuje mačiau iš už bokšto pavienes lekiančias trasuojančias kulkas. Šaudė lygiagrečiai linijai Lazdynai – Vaivorykštės parduotuvė, pastarosios pusėn. Supratau, kad šaudė kulkosvaidis. Bent ant vienos mašinos–tanko mačiau tokį. Kai buvom kažkur ties pievos viduriu, pradėjo dūžti langeliai siaurojoje bokšto dalyje – supratom, kad liftai užblokuoti, kareiviai lipa laiptais. Išlėkė dviejų aukštų langeliai, mačiau kareivį, besileidžiantį žemyn. Tankai šaudė visą laiką dažnai stovėdami prie pat žmonių, patrankas nukreipę virš žmonių galvų. Stovėdamas šlaito apačioje, prožektoriaus šokinėjančioje šviesoje, ties tvoros kampu (ten, kur buvo skylė), mačiau šokinėjančius žmones ir kažko pašokančius kareivius. Gal jaunimas priešinosi, gal dar kas. Išgirdau sakant: “Mane sužeidė”. Pasakė labai paprastai, be skausmo. Virstantį nuo briaunos sužeistąjį žmonės pagavo ir nunešė į greitosios pagalbos mašiną, stovinčią netoli. Kareiviai šaudė į kojas. Bokštas jau buvo jų rankose. Šis šaudymas buvo visiškai nereikalingas, betikslis. O jie šaudė. Vieną po kito nunešė penkis sužeistuosius. Kitoje pastato pusėje numetė dūminį užtaisą. Dūmai balti, labai sunkūs, aukštyn nekilo, visi toje duobėje liko. Sunku kvėpuoti. Tada prisidengiau pirštine, palengvėjo. Perėjęs gatvę, sutikau bendradarbę. Pasitarėm. Nutarėm, kad čia viskas baigta, reikia važiuoti prie Parlamento. Visą laiką, kol buvau prie bokšto, viena mintis nedavė ramybės – kaip ten mūsų Parlamentas. Mes galvojom, kad ir jis puolamas. Nuėjau į garažą prie degalinės (Karoliniškių) ir nuvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Dieve, kaip čia buvo tylu ir ramu. Net spengė. Sutikome policijos majorą, Barylos pažįstamą. Norėjo jis pradėti kalbą, kad daug nukentėjusių prie bokšto, majoras sulaikė. Supratau – nereikia panikos.
Prie AT rūmų atėjome šiek tiek prieš tai, kai kunigas laimino žmones, tarsi į mūšį einančius karius. Atmenu jo žodžius, kad išeitų tie, kurie gali neatlaikyti. Išėjo labai nedaug. Paskambinau namo – gyvas dar. Kažkaip pasimetėm su Baryla. Sutikau Donatą. Paskelbė, kad tankai eina. Atsistojom į eilę, užstodami rūmų centrinį įėjimą. Širdyje kažkoks šaltis. Praėjo. Vėl pradėjom vaikščioti. Kažkur dingo Donatas. Įtampa auga. Deputatai išeina pašnekėti. Jaučiasi, kad labai pavargę. Ryte 9 val. turėjo būti “Jedinstvos” mitingas. Žinojom, kad jie neateis nedarbo dieną. Bet visi žinojom, kad bus perrengtų kareivių mitingas. Susispaudėm aikštėje prieš rūmus, kad būtų tarpas tarp mūsų ir jų. Kažkuriuo momentu pasistiebęs pamačiau Nepriklausomybės aikštėje jūrą žmonių. Mūsų žmonės. Atėjo paremti savo Parlamento. Pamačiau ties parduotuve užstumtą mašiną – pertvertą prospektą. Kažkaip sumažėjo įtampa.
Sutikau Silvą. Pasakė, kad bibliotekoje galima pasėdėti. Nuėjau. Kiek sušilau. Ilgai nesėdėjau, bijojau užmigti – buvau labai pavargęs. Aikštėje išbuvau iki pusės dvyliktos. Buvo labai daug žmonių. Pėsčias parėjau į Karoliniškes. Kiek sušilau beeidamas. Eidamas Žvėrynu Karoliniškių pusėje girdėjau kažkokį “lojimą”. Galvojau, atsimuša garsas iš aikštės garsiakalbių. Pasirodo, ne. Pasirodo, nuo ankstyvo ryto Kosmonautų prospektu važinėjo tankas, rėkdamas apie komendanto valandą ir panašius dalykus. Dukra paskui sakė, kad, jam važiuojant pro stoteles, žmonės švilpdavo, rėkdavo, kareiviai rodė pirštais V (Victory). Pailsėjęs vakare vėl nuėjau į aikštę. Nepriklausomybės aikštėje nuotaika kiek lengvesnė nei ryte. Išbuvau iki 10 val. Pagalvojau – nakties nebeišlaikysiu. Nuvažiavau namo aplinkiniu keliu.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 33–50