Kruvinojo sekmadienio naktį prisimenant
Kruvinojo sekmadienio naktį man teko būti okupantų vykdomo smurto vietoje – prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, Konarskio gatvėje. Kaip vagys, plėšikai, žmogžudžiai jie užpuolė auką naktį, netikėtai, manydami bent kiek nuslėpti ir šį kartą jau beveik du šimtmečius iš eilės prieš Lietuvą vykdomus panašius nusikalstamus darbus. Beje, Vilniuje sausio 13-osios vidurnaktį įvykdytas brutalios akcijos scenarijus patobulintas: iš vakaro per Lietuvos televiziją jie pranešė, kad užėmė tik komunistų partijai ir gynybos ministerijai priklausančius pastatus; galite būti ramūs, ramiai miegokite, daugiau jie nieko neužpuls. Per Maskvos TV programą “Vremia” pranešė, kad Gorbačiovas išsiunčia į Lietuvą TSRS deputatų delegaciją. Taigi būkite ramūs. O jau po kelių valandų kareiviai šaudė į beginklius žmones, traiškė juos tankų vikšrais. Taigi Gorbačiovas, generolas Uschopčikas ir kiti melavo, be to, ir “gerą” laiką pasirinko nusikaltimui įvykdyti – Persų įlankos karo pradžios išvakares. Tad melas, klasta, apgaulė, provokacijos – štai mūsų kaimyno iš Rytų taktikos ir strategijos svarbiausios sudedamosios dalys.
Vilniečiai, visi Lietuvos žmonės, seniai nebetiki šiais melagiais ir sukčiais. Jie stovėjo, ištisas naktis budėjo Nepriklausomybės aikštėje, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastatų. Tankų, BTR-ų, karinių mašinų gausmas, patrankų šūviai išbudino visą Vilnių.
Artėdamas prie radijo ir televizijos pastatų, sutikau sukruvintus žmones, verkiančias moteris. Nors nuo užpuolimo pradžios jau buvo praėję apie 30–40 minučių, tačiau šaudymas nesiliovė: matėsi trasuojančių kulkų pėdsakai, dužo langų stiklai, krito žemyn į gyvenamųjų namų sienas atsimušusios kulkos. Kažkas buvo kalbama per garsiakalbius, bet tai buvo panašu į šuns lojimą. Visos karinės technikos varikliai dirbo, matyt, tai demonstravo budelių pasiruošimą pulti beginklius, kitaip galvojančius negu mankurtai žmones. Akinantys prožektoriai sukinėjosi po dangaus skliautą, bet dažniau akino žmones, stovinčius ant šaligatvio kitoje gatvės pusėje. Jie skandavo: “Oku-pan-tai! Ban-di-tai!”, o pasirodžius 5 ar 6 kolaborantams su sovietų Lietuvos vėliavos raiščiais ant rankovių visi šaukė: “Gė-da! Išdavikai!”
Protarpiais nuo tankų pusės sušnypšdavo paleistų garų ir dujų kamuoliai. Tada aplinkui nieko nesimatydavo, būdavo tamsu, net ir baisu, nes galėjo pasipilti šūviai į žmones. Vėjui kiek išblaškius garų ir dujų uždangą, vėl pasimatydavo budelių veidai, jų rankose paruošti šauti į mus nukreipti automatai. Šen bei ten vis tratėjo šūviai, mėtomų į stovinčius žmones užtaisų sprogimai, kurtinantys, žemę sudrebinantys tankų pabūklų šūviai. Tuo metu žmonės lyg ir priglusdavo prie žemės.
Stovėdamas kitoje gatvės pusėje, ties dešiniuoju senojo TV pastato galu, staiga pamačiau į minią lekiantį maždaug vieno metro skersmens ugnies kamuolį. Tas kamuolys užkrito ant greta stovinčio žmogaus. Jis sukniubo. Kartu stovėję jį nutempė į šoną, kaip įmanydami gelbėjo jo gyvybę. Tykiai privažiavusi greitosios medicinos pagalbos mašina “Latvija” nuostabiai ramiai ir operatyviai pasiėmė jį ir nuvežė į ligoninę. Kita “Latvija”, sukinėdamasi tarp tankų, privažiavo prie naujo pastato, prie pagrindinio jo įėjimo – paėmė kitą nukentėjusįjį.
Pasitikėjimą savimi ir žmogaus orumo jausmą mums kėlė santūriai tarp žmonių ir kareivių stovėdami policijos vyrai. Jie pasiaukojamai ir ryžtingai tramdydavo besikarščiuojančius, sulaikydavo provokatorius. Pasitaikius palyginti ramesnei minutei, kažkoks vyriškis bandė veržtis prie desantininkų, kažką šaukė, kažką bandė mesti į desantininką. Stovėjęs netoliese policininkas, nieko nelaukdamas, sugriebė jį už rankos, įstūmė gilyn tarp žmonių, palydėdamas žodžiais: “Lauk, provokatoriau prakeiktas! Von!” Žinoma, jam nebeliko ką daryti, tuo labiau kad žmonės pritarė policininko veiksmams.
Antras epizodas. Nuo Basanavičiaus gatvės pusės Konarskio gatve prie TV pastatų tykiai privažiavo “Ikarus” autobusas, pilnas jaunų civilių rūbais apsirengusių vyrukų. Iš pradžių kaip civiliai, taip ir policininkai bandė stabdyti autobusą, aiškindami, kad važiuoti toliau pavojinga. Po kelių minučių pasigirdo komanda “Vylezai” ir tie vyrukai labai mitriai pro kareivius ir tankus nubėgo TV pastato link. Nežinau, gal jie ir siaubė viską, kas dar liko po kareivių siautėjimo.
Žmonės nesiskirstė, juos toliau gąsdino kurtinantys tankų patrankų šūviai, kulkos virš galvų. Tačiau žmonės, nebijodami mirties, toliau skandavo: “Lauk, okupantai!” Vėjui nupūtus garų ir dujų uždangą, kareiviai pradėjo šaudyti vieno–trijų metrų degančiomis zigzago pavidalo salvėmis. Plintant dūmams, akys pradėjo ašaroti. Jie mus vaikė paleidę ašarines dujas. Žmonės turėjo šiek tiek atsitraukti. Tačiau netrukus vėl pradėjo grįžti, atėjo nauji ir vėl šaukė: “Okupantai, lauk iš Lietuvos!”
Mes skaičiuojame, kiek žuvo nekaltų žmonių, kiek kenčia sužalotų, visam gyvenimui suluošintų jaunų vaikinų ir merginų. Tik kuo pamatuoti moralinę žalą žmogaus pažeminimo, demokratijos, teisinės valstybės kūrimo principų išniekinimą. Totalitarizmas, diktatūra, fašizmas ir vėl komunizmas grįžta į mūsų Lietuvą. Ačiū Dievui – niekas ir nemano pasiduoti; geriau mirti stovinti negu gyventi klūpant prie okupanto kerzinių batų.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 31
Lapų Nr. 21–26