1991 m. sausio 13 d. apie 1 val. Tuskulėnų gatve nuo Žirmūnų gatvės pasuko karinės technikos kolona (apie 20 mašinų, iš kurių 3 tankai, likusieji vikšriniai šarvuočiai). Važiuodami jie švytinėjo prožektoriais į gyvenamųjų namų langus. Po kelių minučių per radijo imtuvą išgirdęs, kad link bokšto juda karinės technikos kolona, išvažiavau. Ties “Saturno” parduotuve pasisekė ją aplenkti. Kol nuo “Merkurijaus” parduotuvės nubėgau iki Televizijos bokšto, tankai buvo jau ten. Didelė žmonių grupė bėgo link viaduko per Kosmonautų prospektą. Nubėgau ir aš. Tankai žmonių minios buvo jau užblokuoti. Aš mačiau du tankus, bet atrodo, kad kiek toliau jų buvo ir daugiau. Vienas jų, sukdamasis link išvažiavimo į prospektą, su savo pabūklu užkabino stovėjusį autobusą “LAZ”. Vienas iš tankų, stovėjęs kiek tolėliau, t.y. arčiau viaduko, smarkiai didino variklio apsisukimus, kartu sukeldamas didelius dūmų kamuolius. Tuo jis, matyt, bandė išvaikyti minią. Su galingais prožektoriais švytinėjo tiesiai žmonėms į akis. Savo vamzdžius jie sukiojo į visas puses, lyg norėdami kam nors trenkti per galvą. Tankas, stovėjęs šalia minėto autobuso, sukiodamas savo pabūklą kelis kartus trenkė per autobuso šoną. Žmonės nesiskirstė, o tirštai susispaudę ir stovėdami palei pat tankus skandavo: “Lietuva”. Daugelis manė, kad jie nedrįs šaudyti į žmonių minią. Tačiau prie pat bokšto pasigirdo pirmieji šūviai. Vienas pagyvenęs vyriškis puolė po tanko vikšrais, bet prišokę prie jo keli desantininkai nutempė jį tolyn. Pradėjo griaudėti ir šie tankai. Pirmasis iššovė tas, kuris stovėjo toliau, bet po kelių sekundžių driokstelėjo ir artimesnis. Savo vamzdžius jie buvo pasukę Televizijos bokšto kryptimi, kur ir buvo daugiausia žmonių. Šaudė vamzdžius pakėlę vos aukščiau žmonių galvų. Šaudė turbūt puikiai suprasdami apie pasekmes.
Šūvio metu aš pajutau, kad į mano veidą lyg kas būtų švystelėjęs smėlio saują. Bet tai buvo minėtojo autobuso stiklai, jie sužalojo (ačiū Dievui, nestipriai) man kaktą ir skruostą kiek žemiau akies. Atsipeikėjęs po šūvio aš mačiau, kaip vienas vyrukas buvo parkritęs, jis stojosi ir vėl krito lyg būtų “girtas”. Vienam vyrukui iš nosies pasipylė kraujas. Daugelis buvo susigriebę už galvų. Tačiau prie pat bokšto pasigirdo automatų papliūpos kartu su tankų šūviais. Aš nubėgau link bokšto. Įsiropštęs į kalną, kur buvo išversta tvora ,ir kiek pabėgėjęs į priekį sustojau, nes, mano manymu, ten eiti buvo beprasmiška. Keli kariškiai stovėjo ant tanko ir šaudė į bokšto pusę, kur buvo daugiausia žmonių. Matėsi, kaip dūžta bokšto stiklai. Paskui pamačiau su motina (kaip paaiškėjo iš pokalbio) einančią sužeistą merginą. Jai iš galvos stipriai bėgo kraujas. Ji sakėsi, lyg akmeniu trenkė kažkas per galvą. Bet aš manau, kad tai greičiausiai buvo ne akmuo. Nuvedęs ją į jau sausakimšą greitąją pagalbą pamačiau, kaip nuo bokšto ir viaduko pusių dalis žmonių pradėjo skirstytis. Tačiau automatų papliūpos vis netilo. Dundėjo ir tankai. Bet ką žmogus plikomis rankomis gali padaryti prieš geležinius monstrus su besmegeniais jų valdytojais.
Iš viso prie bokšto aš prabuvau apie 30 min. Paskui nuvykau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Sekmadienio rytą, t.y. sausio 13 d. , kreipiausi į 2-ąją ligoninę, man buvo nustatyta akustinė trauma.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 30–32