Žiūrėjau siaubo filmą per lenkų programą, kai paskambino Romas ir pasakė, kad šaudo prie bokšto. Per kokias 5 minutes nuvažiavau prie draugo namų (jis gyvena prie parduotuvės “Ąžuolas”) ir nuo ten mes nubėgome link bokšto. Pakeliui šaukdami ir švilpdami žadinome rajono gyventojus. Kai perlipę tvorą užlipome į kalną, apačioje prie centrinio įėjimo jau šaudė, o aplink bokštą spėriai rinkosi žmonės. Mes atsistojome kraštinėje eilėje, kviesdami moteris stotis už nugarų, kad joms būtų saugiau. Žmonių buvo daug, bent jau nuo “Lazdynų” pusės – bokštą juosė 7–10 eilių žmonių. Susikibome rankomis per alkūnes. Aš Romui prasitariau:
– Gerai būtų, kad Švonderiai (iš Bulgakovo “Šuns širdis”) dar 10 minučių palauktų, – nes buvau gerokai uždusęs nuo bėgimo į kalną.
Šiaip minioje vyravo nuotaikos, kad tankai nepraeis, o ir aš su Romu šventai tikėjome, kad mūsų grandinės desantininkai neištaškys.
Nespėjau gerai atsipūsti (o tepraėjo gal 5 minutės), kai pasirodė tankai.
Minia skandavo: “Lie-tu-va… Fa-šis-tai…”
Pradėjo šaudyti iš automatų ir pabūklų. Kadangi žmonės, taip pat ir aš, buvome neapšaudyti, tai visa minia nuo šūvių krūpčiojo. Tiesa, kartkartėmis skandavo: “Lie-tu-va…Fa-šis-tai…”
Tačiau greitai nuo šūvių ir pabūklų pradėjo žirti langų stiklai ir žmonės, bijodami susižeisti, ėmė trauktis nuo bokšto sienos. Tuo metu kažkaip labai garsiai iššovė tankas dešinėje ir minia toje pusėje prasiskyrė. Viena drąsi moteriškė pradėjo kviesti žmones nepasiduoti okupantams. Man dėl savęs pasidarė gėda ir aš nebesitraukiau, o nuėjau link susidariusio tarpo žmonių grandinėje. Ten sukinėjosi tankas. Pradėjo klaikiai šaudyti iš automatų ir pabūklų. Aš pagalvojau, ar tik ginklai nebus užtaisyti koviniais šoviniais. Šią mano mintį greitai patvirtino virš galvos nušvilpusios ir tinką suardžiusios kulkos. Aplinkui žiro tinko ir stiklų skeveldros. Iš pradrėkstos ausies pradėjo bėgti kraujas (vėliau iš ausies išsikrapščiau įstrigusius du mažyčius švino gabaliukus – ar tai nuskilusius nuo kulkos, ar tai išlėkusius iš pabūklo).
Mano drąsa jau buvo dingusi, ir aš, išlaikydamas išorinį orumą, krūpčiodamas nuo šūvių, atsitraukiau nuo sienos, juo labiau kad prie manęs artėjo iš vienos pusės į kitą besisukinėdamas ir žibindamas prožektoriais tankas. Buvo baisu ir aš atsitraukiau į šalį. Pastovėjau kiek atokiau, kol pamačiau, kaip kažkoks operatorius videokamera filmuoja šiuos įvykius. Nusistebėjau, kodėl jo nenušauna. Jau spėjau priprasti prie šūvių ir baimė dingo, liko tik pyktis, kad neturiu granatos ar kokio “Molotovo kokteilio”.
Pasižiūrėjau į desantininkus. Tai buvo jauni (18–19 m.) kareiviai. Laikėsi nedrąsiai. Kai kurie vyrai bandė juos šnekinti, gėdinti. Pastarieji tuomet šaudydavo. Dialogas nesimezgė. Šiaip aplinkui jau buvo likę mažai žmonių, gal 30–50, visi kiti stovėjo prie kalno krašto, už tvoros. Kadangi Romas stovėjo arčiau bokšto, netoli tanko, nutariau nueiti prie jo, nes maniau, kad dviese drąsiau. Nueiti nespėjau. Prie manęs pradėjo važiuoti tankas. Sustojo už kokių 15 metrų. Jo vamzdžio skylė man nepatiko ir aš pasitraukiau atokiau. Ir pačiu laiku, nes jis šovė.
Nieko garsesnio aš savo gyvenime negirdėjau.
Kažkodėl nuo garso pritūpiau, paskui atsistojau (neapkurtau turbūt todėl, kad visą laiką vaikščiojau išsižiojęs). Šalia stovėjo bendraamžis vaikinas, todėl mes persimetėme keletu rusiškų keiksmažodžių. Žinau, kad “švonderius” pavadinau labai negražiai, vaikinas juos pavadino dar negražiau.
Tuo metu buvau nusiėmęs akinius (visą tą laiką aš akinius tai nusiimdavau, tai užsidėdavau priklausomai nuo šaudymo tankumo ir bendros įtampos, nes bijojau, kad desantininkai su buože ar šaudydami nesugrūstų stiklų į akis). Kiek atokiau manęs parkrito vaikinas. Šalia buvęs vyras jį pakėlė ir bandė vesti: sužeistasis vis parklupdavo. Aš pribėgau ir paėmiau vaikiną už parankės. Paklausiau, į kur sužeistas, atsakė, kad į veidą. Tuo metu ten, kur nuėjo Romas, tankas pasisuko ir užkabinęs pakišo po vikšrais žmogų. Pagalvojau – gal Romas? Išsigandau, bet patikrinti negalėjau, nes skubėjome nešti sužeistąjį.
Šaukėme: “Gydytoją! Kur gydytojas? Kur greitoji? ”
Taip nunešėme sužeistąjį už tvoros ir pradėjome leistis žemyn nuo šio stataus kalno. Buvo slidu. Vaikinas tai pats ėjo, tai vilko kojas žeme. Tuo metu žmonės pasakė, kad nei greitųjų, nei gydytojų nėra, visi išvažiavo. Mes jau buvome nusileidę žemyn. Prišoko geras žmogus sakydamas, kad netoliese jo mašina, bet abejojąs, ar išvažiuos. Nubėgome iš paskos. Tuomet tankai paleido dūmus ir ėmė šaudyti. Nieko nesimatė. Žmogus, su kuriuo tempėme sužeistąjį, pareiškė, kad jis viską mato, ir mes judėjome toliau. Kažkodėl iš dūmų išnirome kaip tik prie gero žmogaus “žigulių”. Paguldėme sužeistąjį ant užpakalinės sėdynės. Aš vėl nubėgau ieškoti Romo. Jo niekur nebuvo, nors žmonių aplink bokštą beliko visai nedaug, bet tarp jų Romo nepastebėjau, – žiūrėti labai trukdė tankų prožektoriai.
Vėl pradėjo stipriai šaudyti, bet baimės nejaučiau, tik norėjosi verkti, turbūt iš nevilties. Šūvių garsas buvo pasikeitęs ir man atrodė, kad pila vien iš kovinių. Aplink žmonės pastebėjo, kad guli dar du nukauti vaikinai, bet prieiti prie jų niekas negalėjo, nes kareiviai neleido. Šaudė visai virš galvos. Nutariau nebandyti laimės ir nuėjau toliau. Kadangi su Romu žadėjome važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tai pamaniau, gal jis nuėjo namo prie mašinos. Nubėgau į jo namus. Ten Romo neradau, tik pergąsdinau tėvus, nors nieko nepasakiau ir grįžau prie bokšto. Praėjo gal 20–30 min. Žmonės jau buvo atstumti daug toliau, bet dar vaikščiojo prie tankų už tvoros, bokšto pusėje. Dabar šaudė tik iš automatų. Buvo daug greitųjų pagalbų.
Paieškojęs radau Romą ir nuskubėjom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 31
Lapų Nr. 15–20