1991 m. sausio 12 d. vakarop apsilankiau prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto bei prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų su draugu Algimantu Subata iš Elektrėnų ir grįžome namo, nusprendę eiti budėti prie Radijo ir televizijos komiteto pastato apie 4.00 val. ryto. Draugas atsigulė pailsėti. Sausio 13-osios naktį per televiziją išgirdau, kad link Televizijos bokšto ir RTV pastato juda karinė technika. Apie 1.30 val. išgirdau pabūklų šūvius, sklindančius nuo TV bokšto (girdėjau aiškiai, nes bokštą matau pro savo buto langą). Pažadinau draugą ir staigiai susiruošėme bėgti prie RTV pastato. Ten buvome apie 1.45 val. Žmonių čia buvo, mano manymu, apie 3 tūkstančius. Jautėsi nerimas. Žmonės apjuosė RTV pastato fasadinę pusę (nuo Konarskio g.) keliomis eilėmis. Aš su draugu stojome į gretą tarp abiejų pastatų. Staiga nuo Žemaitės g. pusės pasirodė karinė technika, kuri pasuko Konarskio gatve ir riedėjo link 27-osios vidurinės mokyklos. Minia, susikibusi rankoms, nuo TV pastato puolė link Konarskio g. ir skandavo “Lietuva”. Priekyje karinės kolonos žlegsėjo gal 5–6 tanketės, kurios nuvažiavo nuo mūsų tolyn. Apsidžiaugėme pagalvoję, kad pavojus praėjo. Tačiau nuo įėjimo į Radijo komiteto pastatą sklido žmonių riksmai ir mes plūstelėjome tenai. Priėjus arčiau pamačiau, kad pastatą atakuoja ginkluoti desantininkai ir dalis jų jau stovėjo ant laiptų ties įėjimu į jį. Tačiau iki durų jiems prieiti trukdė ant laiptų stovinti žmonių minia. Aš su draugu pribėgome prie laiptų. Tuo tarpu vienas iš desantininkų automato buože išmušė artimiausio nuo durų lango stiklą ir įlindo į pastato vidų. Nespėjau pamatyti, ar juo spėjo pasekti kiti desantininkai, kai minioje, stovėjusioje ant laiptų, pasigirdo raginimai atstumti desantininkus nuo lango. Spontaniškai minia spūstelėjo ir visus desantininkus “nušlavė” nuo laiptų. Kartu, ko gero, žemyn, nusirito ir kai kurie civiliai žmonės. Ir tuo metu desantininkai įsiuto. Pasigirdo šūviai, riksmai, sprogstamųjų užtaisų sprogimai. Maišalynėje ant laiptų ir šalia buvo tarsi pragare – ugnies ratilai, šūviai, dūmai, žmonių klyksmas, dejonės. Žmonės pasimetę blaškėsi, krito arba lenkėsi prie žemės. Prieš laiptus stovėjo autobusas LAZ, prie kurio mane ir pribloškė minia. Nežinojau, kur dėtis, kaip susiorientuoti dūmuose. Dūmai, man atrodo, buvo nuo sprogstamųjų užtaisų, kuriuos desantininkai mėtė gana gausiai. Nusprendžiau trauktis nuo Radijo pastato laiptinės link TV pastato, lygiagrečiai Konarskio gatvei. Ir čia pamačiau, kad gatvėje atsisukę į Radijo ir TV pastatus stovi tos pačios tanketės, kurios, maniau, nuvažiavę tolyn. Be to ant šaligatvio ir skverelyje vorele (šachmatine tvarka) stovėjo ginkluoti automatais ir guminėmis lazdomis desantininkai ir vaikė žmones. Besitraukdamas pakliuvau tarp desantininkų (laimei jie viens nuo kito stovėjo per 5–6 metrus), kurie mane koneveikė rusiškais necenzūriniais žodžiais ir taikėsi smogti automato buože ar lazda. Nuo dviejų desantininkų automatų buožių išsisukau, o kiti du guminėmis lazdomis “pavaišino” – vienas per nugarą, kitas per galvą. Laimei man bėgant smūgiai kliuvo pavymui, nuslydo, todėl nepargriuvau ir išvengiau rimtesnių sužeidimų. Laimingai pasiekiau žmones, tebestovinčius prie TV pastato įėjimo, nes jų kol kas dar neatakavo. Šūviai šį visą laiką tratėjo, sproginėjo užtaisai, šaudė pabūklai, klykė ir dejavo žmonės. Netrukus sužvėrėję desantininkai šaudydami ir rėkdami ant žmonių ėmė artėti ir prie įėjimo iš TV pastatą. Kelią tarp žmonių jie skynėsi išbandytu metodu – automatų buožėmis, guminėmis lazdomis bei mėtydami sprogstamuosius užtaisus ir šaudydami. Man susidarė įspūdis, kad vieni desantininkai, norėdami tik įbauginti žmones, šaudė tuščiais šoviniais, o už jų atokiau stovėję desantininkai (matyt, vadai) ir koviniais. Tai buvo vis tiek siaubinga, nes nežinia iš kurio vamzdžio lekia tikros kulkos. Žmonių minia buvo priblokšta prie statomos TV priestato tvoros, kelias į TV pastatą desantininkams atsivėrė ir jie įsiveržė į vidų. Minia nuo čia mušama ir koneveikiama desantininkų po truputį yrėsi link Konarskio g., o kiti per skverelį patraukė lygiagrečiai Konarskio g. link kelio į šiltnamius. Kai kurie žmonės dar suskubo įšokti į savo automobilius ir pasišalinti iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prieš TV pastatą. Toliau aš įvykius stebėjau iš krūmų ties šiltnamiais. Dužo stiklai, toliau aidėjo šūviai, sprogimai, iš TV rūmų desantininkai varė darbuotojus, kelissyk pasigirdo ypač stiprūs sprogimai. Matyt šaudė tankas, stovėjęs prie Radijo komiteto pastato. Į automobilių stovėjimo aikštelę ir skverelį prieš TV pastatą įriedėjo tanketės, kažkokia mašina su labai galingu prožektoriumi ir garsiakalbiu. Iš garsiakalbio pasigirdo lietuviškas balsas, raginantis visus žmones skirstytis į namus. Buvo pareikšta, kad jie nenori kraujo, jie kovoja už darbo žmonių interesus, kad Landsbergio vyriausybė nuversta, jie – Nacionalinio gelbėjimo komitetas, paėmė valdžią į savo rankas ir kad dabar prasidės visiems gražus ir laimingas gyvenimas. Prožektoriaus spinduliai skrodė tamsą, vis dar aidėjo šūviai, sprogimai, greitosios pagalbos automobiliuose virė darbas. Pastatuose jau “šeimininkavo” desantininkai. Su draugu aš pasimečiau dar ant laiptų prie Radijo komiteto pastato, o kai atsidūriau prie šiltnamių visą vaizdą galėjau stebėti tik iš toliau. Į Konarskio gatvę praėjimas buvo užkirstas. Dar kurį laiką stebėjęs įvykius supratau, kad aš čia jau ne kažin ką galiu nuveikti. Nusprendžiau eiti namo užkaboriais ir nuraminti namiškius. Apie 3.00 val. jau buvau namuose. Po valandėlės parėjo ir draugas – Algimantas Subata. Jis buvo kruvinas. Kraujas buvo sužeistųjų, kuriuos jis, pasirodo, padėjo nešti link greitosios pagalbos mašinų.
Namie iš žmonos, Žilukienės Bronislavos, sužinojau, kad šiuos įvykius ji stebėjo iš balkono mūsų bute. Pasirodo tanketes, važiuojančias Konarskio gatve ties 37-ąja vidurine mokykla, sustabdė skersai kelio sustojęs “viliukas” ir dar vienas lengvasis automobilis. Iš pastarojo iššoko civilis žmogus vidutinio ūgio, stambokas, kuris gestikuliuodamas rankomis paliepė tanketėms apsisukti ir grįžti prie Radijo ir televizijos komiteto pastatų. Tai ir buvo padaryta.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 26–29