Tą, kruvinąją sekmadienio naktį susikaupę, tykūs, drąsūs, bet neramūs budėjome prie Televizijos ir radijo komiteto pastato. Degė laužas, grupelėmis susibūrę klausėmės radijo pranešimų. Anaiptol, kaip pastebėta kitais vakarais – naktimis buvo ir nepatikimų.
Šis vaizdas priminė nuolat rodomuose sovietiniuose filmuose karo lauką, kai po mūšio ir prieš jį susieinama pailsėti… bet visuomet laimėję ir nenugalimi.
Staiga, gerokai po pirmos valandos, pradėjo kaukti sirena, pasigirdo sprogimas. Visi savo lūpose graudulingai garsiai kartojo: “Užimamas Televizijos bokštas”. Be abejonės, visiems aišku, prie pirmųjų bus puolamas ir mūsų pastatas. Kažkas šūktelėjo apjuosti pastatą. Net nepastebėjau, kaip prisiglaudžiau prie pastato šoninės sienos netoli kampo – pagrindinis įėjimas stipriesiems. Čia pat išgirdome artėjančius tankus. Įtartinasis, staiga iš po suolo pasiima sakvojažą ir skubotai pasišalina iš vietos. Į ausį sušnabžda: “Kalbėkime poterius”.
Kalbėjome, kalbėjome…
Tankai, tanketės riaumoja prie pastato. Pradėjome šaukti: “Lietuva!!! Laisvė!!!!”
Rodėsi nenugalimi…
Į mūsų šauksmą šarvuotis verčia tvorą, šaune į mus, apipila dūmais, serijomis šaudoma į žmones, vietoje šauksmo, klyksmas… Tankas važiuoja į mus… Spūstis… O jis važiuoja gal 0,5 m atstumu nuo sienos ir dar, rodosi, artėja. Mirtis primerktose nuo akinančios šviesos, dūmų ir sprogmenų griaužiančiose akyse, bet neapykanta dar didesnė. Pilasi šūviai į žemę, o virš galvų – buožių smūgiai, stiklų dūžiai, kareivių keiksmažodžiai su priedu “buržuji”. Mirties baimės nėra, bet kokios baugios geležinės mašinos ir dėmėtais drabužiais apsirengę žmogžudžiai.
Išsilaisvinę broliai lietuviai “sargai” išsirikiuoja prieš pastatą, pasimetę, bet drąsūs nors ir pralaimėję, pilni neapykantos.
Lyg tikras karas “dviejų ginkluotųjų pajėgų” ir vėl laimi sovietų armija, o apšauktieji “fašistais ir buržujais” pralaimi, kaip filme. Išdaviko žmonės kviečiami išsiskirstyti.
Moterų akyse tik ašaros… Greitosios zuja ir krauna į mašinas sužeistuosius, policininkai laiko atstumą tarp žmonių ir kareivių, šalia vyriškis buože žiauriai pramušta kakta, bet bandantis dar kovoti, moteris laiko peršautą kruviną vyrišką megztinį, kurį desantininkai metė į minią ir kuris nukrito ant jos. O tikėjome, kad tik gąsdins, o nežudys.
Priešais Radijo ir televizijos komitetą nuo Žemaitės gatvės kampo iki ”Vingio” kino teatro 9-aukščiai namai be stiklų, plevėsuoja užuolaidos. Kryžminės šviesos ištisai apšvietinėja namų langus ir žmonių minią. Jeigu apšvietus langą pastebimas žmogus – paleidžiama šūvių serija, jeigu žmonių minia artėja ar šiaip kas nepatinka tuoj apipilama šūviais po kojomis arba ašarinėmis dujomis.
Staiga atvežamas sunkvežimis desantininkų, aršieji kraugeriai išvažiuoja, pastarųjų dalis puola daužyti užblokuotų tanketėmis autobusų langus, įpuola į juos ir be gėdos demonstratyviai daro kratą rankinėse, maiste ir t.t. pasisavindami radinius.
Vienas nedidelio ūgio vyrukas iš užnugario žmonių minios, vyrų pakeliamas filmuoja videokamera. Tuoj pat papilama kruša ašarinių dujų ir visi išsibėgioja. Filmuojama iš kitos vietos ir vėl tas pat ir t.t. Pasirodo, tai japonas, o paklaustas ar nebijo, atsako: “ja tolko operator” ir nebijau.
Žmonės nesiskirsto, nejausdami šalčio bei mažų traumų, savyje netilpstančia neapykanta ir štai jis – “nacionalinio gelbėjimo komitetas” apie 5.30-6.30 val. autobusu atvyksta į kiemą. Visas autobusas išsirikiuoja po du ir vorele į užimtą pastatą, koja, kojon pagal mūsų per kelias sekundės dalis surepetuotą maršą: Laisvė! Fašistai! Ubijcy!
Jau “šeimininkai” vietoje, uždegamos šviesos kambariuose, užtraukiamos užuolaidos… Byra ašaros, nuo sprogimo dar stiprus skausmas širdyje ir kairėje kojoje – kova baigta! Laikas namo… 7.00 val. per radiją kvietimas į Nepriklausomybės aikštę. Ir vėl į nelygią kovą! Pirmyn!.. Iki 24.00 val. 13 dienos.
Sėdi, susimąstai, “kovos” vaizdas prieš akis. Kažkodėl vaizduotėje ne kareiviai, ne desantininkai…, o komunistai, komunistai ir dar kartą komunistai ant “platformos” ir be jos. Taip ir matai, kaip jie slenka – buvę ir dar tebesami ministrai, pavaduotojai, viršininkai didelių įmonių direktoriai ir t.t. Jų diktatūra, jų rankose visuomet “ginklas ir taikus, kai šią naktį, į ką nukreipdavo”. Vogė, grobė, spekuliavo didžiausiais mąstais. Tik tie su partijos bilietais, aplinkiniams užmerkdami akis ir užkimšdami ausis kaip ir dabar. “Iššaudė jie iš darboviečių sąjūdininikus” – rado būdų. Toliau, neva, tai lojalūs šiai valdžiai, tai tik prisitaikymas užimti postus, kad galėtų pakenkti nepriklausomybės siekiančiai Lietuvai ir jos valdžiai. Išryškėjo pirmieji “daigeliai”, o jų – laukai, kovoti bus sunku. Laikykis ir neklysk, brangusis V.Landsbergi, mes Tau padėsime.
Šaukiu: “Šalin komunistus iš valdžios, iš postų, jiems Lietuvos nepriklausomybė neparanki! Jie pikti visi be išimties (ant “platformos” ir be jos), nori kraujo laisvos Lietuvos trokštančių žmonių”.
Šaukiu: “Nepriklausoma Lietuva, nepriimk jų, tik priglausk ir sušelpk, kaip motina savo blogus vaikus! Tegul ir jie pajunta prašančiųjų dalią, nors jiems, jų vaikams ir anūkams pakaks iki mirties senelių palikimo”.
Du vienareikšmiai žodžiai – komunistas ar žudikas, jie man asocijuojasi per visą gyvenimą.
Šaukiu: “Išgirsk Lietuva, sutramdyk ir pažabok stipriuosius “tarakonus” ir Tu būsi laisva!”
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 12–15