Naktį iš sausio 12 d. į 13 d. budėjau prie saugomų objektų su nuosava mašina. Programos “Vremia” informacija dezinformacija 12 d. nuramino, nes nemaniau, kad atvažiuojant Federacijos Tarybos komisijai Vilniuje būtų panaudota jėga. Vėliau supratau, kad ta “informacija” buvo specialiai pateikiama, jog atitrauktų žmones nuo saugomų objektų. Nežiūrint Federacijos Tarybos patikinimų veikti politinėmis priemonėmis, kariuomenei buvo įsakyta atlikti savo juodą darbą dar prieš atvykstant komisijai.
Iš pradžių nuvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų (tai buvo apie 23.00 val.). Įtampos nebuvo, buvo daug žmonių. Pradėjo koncertą “Armonikos” ansamblis. Truputį pavaikščiojęs nutariau nuvažiuoti prie Radijo ir televizijos komiteto (RTV) rūmų, kur buvo mažiau žmonių ir dar namuose girdėjau kvietimą atvykti.
Nuvažiavau prie RTV, pavaikščiojau, rodos lynojo, todėl įsėdęs į mašiną snūduriavau, klausydamasis radijo ar TV pranešimų UTB diapazono radijo imtuvu. Buvo pranešta, kad persirengę desantininkai atakuoja Ministrų Tarybos rūmus. Pranešta buvo susijaudinus, matyt, dėl tuo metu buvusios įtampos. Tuoj pat nuvažiavau prie MT. Atvažiavus jau buvo daug žmonių. Jie vijosi kažkokius piliečius link Lenino paminklo. Kai kurie žmonės ragino sugrįžti, nesivelti į peštynes, nepasiduoti provokacijoms. Nelabai suvokiau kas vyksta. Maniau, kad provokatoriai yra kokie nors neorganizuoti erzintojai. Vėliau provokatorių pasirodymas Kaune (pagal radijo pranešimus) įtikino mane, kad tai buvo organizuotos akcijos. Vėliau vieną ar du provokatorius per minią nusivedė, berods, policija. Žmonių nuo AT priplūdo daug, incidentas, atrodo, baigėsi.
Priėjęs prie mano mašinos išgėręs pilietis paprašė nuvežti į Lazdynus. Jam buvo apie 30–40 metų. Vežti jo aš nenorėjau, nors jis man ir siūlė 15 rublių. Vėliau pagalvojęs, kad išgėrę žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų nereikalingi, aš sutikau nuvežti, juolab, kad ruošiausi važiuoti prie Televizijos bokšto. Tas pilietis atsisėdo šalia manęs. Gale atsisėdo jo draugai – vyras ir mergina, ar moteris, kurių amžius apie 25–30 metų. Jie galbūt ir nebuvo išgėrę. Visi jie, berods, kalbėjo lietuviškai. Gale sėdintys atrodė pora, vyras mažai šnekėjo, todėl nežinau, ar jis buvo lietuvis. Vežant daugiausiai kalbėjo priekyje sėdintis vyras su moterimi. Kalbėjo užuolankom, labai neaiškiai, bet nemanau, kad dėl girtumo. Iš užuominų atrodė, kad vyras atvirai kalbina moterį važiuoti su juo. Bet įkalbėti nepavyko. Buvo minima Šeškinė, nors priekyje sėdintis vyras išlipo prieš Architektų-Erfurto gatvių sankryžą, važiuojant nuo Erfurto restorano. Kiti du išlipo už minėtos sankryžos. Vežta kompanija man nepatiko, buvo kažkokie įtartini. Dabar rašydamas ir apmąstydamas aš galiu įtarti, kad šioje trijulėje galėjo būti provokatorių, kurie skubėjo pasišalinti iš įvykių vietos prie Ministrų Tarybos. Būtent dėl to šį epizodą pasistengiau aprašyti smulkiau.
Nuvažiavau prie Televizijos bokšto. Privažiavau Sudervės gatvę nuo bokšto užnugario. Mašiną pastačiau įvažiavime į kiemą. Prie bokšto girdėjosi dainos, buvo ramu, radijas neskelbė jokio pavojaus. Nutariau pasnausti mašinoje. Mane pažadino smėlio bartsytuvų burzgimas. Jie užstojo gatvę. Supratau, kad yra pavojus. Nuėjau ir užlipau ant šlaito krašto vakarinėje bokšto pusėje (į Kosmonautų prospekto pusę). Iš žmonių sužinojau, kad atvažiuoja daug tankų. Buvo minimi skaičiai 12, 17. Kai kurie žmonės kvietė apjuosti bokštą. Aš maniau, kad tą padaryti suspėsiu ir kol kas pasilikau ant šlaito. Nuo Kosmonautų prospekto atvažiavo tankų ir tankečių kolona. Manau, jų buvo koks 10–20. Iš viršaus nelabai galima buvo suprasti jų veiksmus. Mačiau, kaip žmogus pakibo ant tanko patrankos vamzdžio, sliuogė juo, matyt, norėdamas ką nors įmesti į skylę. Tankas sukiojo vamzdį, rodos, bandydamas nublokšti “priešą”. Žmogus nušoko žemyn. Vėliau tankai pradėjo šaudyti, matyt, tuščiais šoviniais. Šūviai baisiai kurtino, todėl užsirišau ausinę kepurę. Iš tankų buvo iššauti kokie 4–5 šūviai. Buvo šaudoma ir iš tankečių kulkosvaidžių. Beje, tankai šaudydami iš pradžių nusitaikė į bokštą. Vėliau taikė į gyvenamuosius namus, apšviesdami prožektoriais namų sienas arba langus. Šaudė apie 10 min. Po to paleido kažkokias dujas ar dūmus. Vėjas nešė juos pro šalį nuo bokšto. Tik vėliau supratau, kad tie šaudymai buvo įspėjimas, jog prieš neišsiskirsčiusius žmones bus panaudota grubi jėga. Po šaudymų iš aplinkinių namų prie bokšto ėmė bėgti žmonės. Tada aš peršokau per tvorą ir nuėjau prie bokšto į jį juosiantį žiedą, maždaug iš vakarų pusės. Žmonių toje vietoje buvo apie 8 eiles.
Prie bokšto stovėjome apie 10 min. Tuo metu per radiją girdėjome sakant, kaip buvo užimamos RTV patalpos. Radijo transliacija nutilo. Paskutiniu momentu į žiedą dar atbėgo žmonių ir prieš mane susidarė dar dvi eilės. Mes stengėmės sustoti ant šaligatvio aplink bokštą. Staiga pasirodė tankas ir sustojo priešais mus, maždaug per 2 metrus nuo žmonių žiedo. Tankas iššovė, vamzdis buvo horizontalioje padėtyje. Vadinasi, jis šovė virš žmonių galvų. Ugnies kamuolys ir trenksmas buvo siaubingi. Nuo trenksmo iš viršaus pradėjo kristi stiklai. Žmonės kiek pajudėjo į priekį, atsitraukdami nuo bokšto. Po to pamačiau išsirikiavusią desantininkų eilę (matyt, apie 10 žmonių). Jie buvo pasiruošę atakai. Desantininkai buvo išsirikiavę už kokių 4 metrų į dešinę nuo manęs. Tuo metu, berods, iš pastato palėpės, iš viršaus į desantininkus buvo paleista vandens čiurkšlė. Langelyje viršuje mačiau vandenį leidusį žmogų. Pajutau, kad žmonių minia mane neša į šalį nuo desantininkų. Matyt, atakos vietoje žmonės prasiskyrė. Iš vidaus į desantininkus niekas nešaudė, o tik gynėsi vandeniu. Desantininkai, berods, atakuodami žmonių žiedą, taip pat nešaudė. Tiesa, jų atakos aš nemačiau, nes vaizdą užstojo priešais buvę žmonės, pasitraukę iš atakos vietos. Moterys žegnojosi.
Po to žmonės pasitraukė toliau nuo bokšto į aikštę aplink bokštą. Ir stebėjo įvykius iš toliau. Tuo tarpu desantininkai, išdaužę pirmojo aukšto langus, sušoko į vidų ir šaudydami bei daužydami langų stiklus kilo aukštyn. Bokšto viduje, kol aš stovėjau aikštėje, buvo šaudoma. Aikštėje aš buvau apie 15 min. Ant šalia stovinčio vieno aukšto pastato (4) užkėlėme vyrą su videokamera. Šalia stovėjęs tankas vedžiojo patrankos vamzdį prožektoriumi apšviesdamas aikštėje stovėjusių žmonių veidus. “Pagavęs” veidą, vamzdis sustodavo kokiai 10–20 sekundžių, t.y. buvo taikoma šauti iš tanko patrankos žmogui į veidą. Po to patranka “pagaudavo” kitą veidą. Nors buvo aišku, kad tankas gali iššauti žiauriai nudegindamas už kelių metrų stovintį žmogų, tačiau apšviesti veidai nesujudėdavo, žmonės nerodė baimės.
Po to aš nuo bokšto nuėjau prie įėjimo į administracinį pastatą. Jau girdėjau, kad tankas pervažiavo mergaitę. Prie administracinio pastato buvo kelios greitosios pagalbos mašinos. Žmonės prašė gydytojų padėti nušautam ar sužeistam žmogui. Iš gydytojo atsakymo supratau, kad padėti jau nebegalima, žmogus nebegyvas.
Mačiau pervažiuotas dvi lengvąsias mašinas ir sulamdytą smėlio bartsytuvą. Buvo daugiau aplamdytų lengvųjų mašinų. Vaizdas buvo panašus į tą, kuris buvo užfiksuotas nuotraukose iš Bakų.
Mane išvažiuojantį sustabdė du žmonės: vienas sužeista ranka, kitas praradęs batą. Juos nuvežiau į Antakalnį, Žolyno gatvę. Iš ten nuvežiau gydytoją į Santariškes.
Išvažiuodamas nuo bokšto neįsivaizdavau, kad gali būti tiek daug užmuštų ir sužeistų. Man pačiam neteko matyti nei rimtai sužeistų, nei žuvusių. Nemačiau ir žmonių žūties aplinkybių.
1991 m. sausio 15 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 1–11