Besiplečiant “armijos išvaduotojos” agresijai, kaip ir kiekvienas lietuvis, aš dalyvavau saugant Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir Televizijos bokštą. Kadangi gyvenu netoli Televizijos bokšto, kviečiant per radijo transliacijos tašką, dažniausiai čia ir būdavau.
1991 m. sausio 12 d. prie jo, dideliame žmonių būryje, išbuvau nuo 18.00 iki 23.00 val. Parėjau namo, apšilau ir galvojau vėl nueiti 13 d. 6.00 val. ryto. Atsigulėm miegoti apie 24.00 val. Per miegus staiga išgirdome šaudant su dideliais trenksmais. Per radijo tašką pranešė, kalbėjo ir gerb. A.Butkevičius, kad puolamas Televizijos bokštas. Tai buvo 1.20 val. Žmona išėjo į balkoną ir pasakė, kad Kosmonautų prospektu važiuoja tankai. Mūsų namų laiptinėje jau girdėjosi bildesys. Žmonės skubiai bėgo prie Televizijos bokšto. Jų buvo pilna gatvė.
Kai pribėgome prie bokšto teritorijos, sankryžoje Sudervės gatvėje stovėjo du tankai ir šaudė virš žmonių galvų. Iš garso sprendžiant – tuščiais šoviniais. Man priešais, iššovė gal kokių 15–20 m atstumu, aiškiai jaučiau karštį ir oro smūgį. Mes yrėmės pirmyn iki įėjimo (prie ekskursijų biuro). Žmonės stovėjo susikibę rankomis ir laukė tankų antpuolio, galvojom, kad nors ir šaudo, bet ant žmonių nevažiuos. Staiga išgirdome, kad už bokšto iš Sudervės gatvės į kalnelį pradėjo važiuoti tankai. Vėl šaudė ir atėjo žinia, kad tankas sutraiškė moteriškę. Tada visi puolėme pylimu į viršų prie bokšto, nuvertę vielinę tvorą. Bėgome kiek įkabindami, tačiau tankai buvo apvažiavę bokštą. Kai mes pribėgome prie bokšto, privažiavę tankai ir kareiviai šaudydami puolė į bokštą per šoninius langus daužydami stiklus ir tik po to jau iš vidaus išlaužė duris. Tankai tuojau pat paleido dūmus, o kareiviai lakstė grasindami ir šaudydami. Tankų ir dūmų žmonės buvo atstumti nuo bokšto, kuriame jau aukštas po aukšto šeimininkavo “išvaduotojai”. Į kurį aukštą jie įsiverždavo matėsi iš langų daužymo ir stiklo byrėjimo. Per televizijos programą “Vremia” Gorbačiovo svaičiojimai ir melas, kad bokšte buvo pusantro tūkstančio gerai ginkluotų “ekstremistų sąjūdininkų”, yra įžūlus melas. Tad kurgi dingo tie 1,5 tūkstančio, jeigu jie nežuvo ir nebuvo paimti į nelaisvę. Negi jie galėjo išgaruoti su visais ginklais. Po kurio laiko buvo pasirodęs “nuskriaustųjų gynėjas” Burokevičius ir bandė “kreiptis” į žmones, bet buvo nušvilptas. Tada dingo su savo sėbrais.
Žmonių buvo labai daug. Buvo didelė maišatis. Kada ūžė tankų varikliai, buvo leidžiami dūmai, stipria šviesa švietė jų prožektoriai, žmonės truputį ir pakriko. Juo labiau, kad jau buvo žinoma apie žuvusius ir sužeistuosius. Tankai užgriozdė Sudervės gatvę ir neleido greitosios pagalbos mašinoms privažiuoti prie sužeistųjų. Tada jos važiavo per veją ir želdinius.
Su liūdesiu, kad buvo aukų ir nepavyko apginti bokšto, žmonės pradėjo skirstytis. Niekas nepagalvojo, kad “tėvynės gynėjai” tankais traiškys žmones. Aš grįžau namo 5.30 val.
Aš dalyvavau Antrajame pasauliniame kare. Vadavau Klaipėdą, buvau sužeistas. Kare buvo įvairiausių situacijų, nekartą gyvybė buvo pavojuje. Tačiau ką teko patirti tą naktį tarp beginklių žmonių ant kurių važiavo tankai “našej velikoj rodiny”, buvo baisu. Tuo negalima patikėti, nors tai faktas. Taip Tarybų Sąjungoje skiriasi kalbos ir darbai. O pats didžiausiais melagis – tai su įniršiu apie mūsų Pabaltijo tautų ir ypač lietuvių norą išsivaduoti iš sovietinės vergijos kalbantis Gorbačiovas.
Gaila, kad man jau 65 metai. Aš pensininkas. Ir energija ne ta ir seno žmogaus autoritetas niekais eina. Guodiesi žmogau, kad bent dalyvauji tarp bendraminčių saugant objektus. Turime ir gerus vaikus.
Galvoju, kad ištversime.
Tesaugo mus Dievas.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 56–59