Sausio 13-osios naktį, apie 1.20 val. (tuo metu buvau prie Spaudos rūmų), išgirdęs pirmuosius tankų šūvius, pakeleivinga mašina atvažiavau prie Televizijos bokšto. Tankai jau stovėjo bokšto papėdėje ir intensyviai šaudė, nes susirinkę žmonės buvo užtvėrę jiems kelią. Šaudė iš automatų ir desantininkai, nes buvo matyti trasuojančios kulkos. Dar pamaniau: “Ką jie daro, juk atsitiktinė kulka gali pataikyti į greta esančius namus”. Išgirdęs žmonių riksmus, kad reikia bėgti prie bokšto, nes iš kitos pusės, t.y. nuo Lazdynų mikrorajono, artėja desantininkai, peršokęs per tvorą ir pribėgęs prie bokšto atsistojau drauge su kitais prie pat stiklinių bokšto vestibiulio durų, veidu į “Merkurijaus” parduotuvę. Iš virš galvų pakabintų garsiakalbių dar buvo galima girdėti televizijos diktorės Eglės Bučelytės balsą, kai nuo Lazdynų pusės pasirodė pirmieji desantininkai su užmautais ant automatų durtuvais, o paskui juos tankai ir tanketės. Maždaug 1.55 val. bokštas buvo apsuptas. Tankai stovėjo šonu, maždaug per metrą nuo rankomis susikabinusių žmonių rato ir leido į juos išmetamąsias dujas. Kažkur iš dešinės pusės atsklido Jermalavičiaus balsas: “Broliai ir seserys…” Dar jam nebaigus frazės, pradėjo šaudyti tankai ir desantininkai, kurie dar mėtė į minią sprogstamuosius paketus. Desantininkai šaudė šiek tiek aukščiau galvų, nes ant žmonių pabiro betonas gabaliukai ir stiklo duženos. Mes šiek tiek atsitraukėme nuo bokšto, toliau nuo krentančių nuolaužų, bet niekas nebėgo, visi stovėjo tvirtai susikabinę rankomis ir skandavo “Lietuva!” Esu tvirtai įsitikinęs, kad būtume stovėję ir nesitraukę, bet staiga iš bokšto vidaus ir už mūsų nugarų, nežinia iš kur atsiradę desantininkai pradėjo automatų buožėmis daužyti likusius langų stiklus. Akies krašteliu dar spėjau pastebėti, kad dešinėje pusėje, bokšto viduje, kažkas lieja vandenį iš priešgaisrinių žarnų. Išlindę per stiklą desantininkai ėmė daužyti buožėmis žmonėms per nugaras. Tą patį darė ir priešais, prie tankų, stovėję desantininkai. Minia, atsidūrusi tarp dviejų ugnių, pakriko, išsisklaidė, bet nubėgo netoli – maždaug 15 metrų – ir vėl, bet jau iš išorės apsupo bokštą. Pažiūrėjau į laikrodį, buvo lygiai 2.10 val. Tuo metu desantininkai jau buvo pakilę į viršų ir kiekvieną užimtą aukštą pažymėdavo išmušdami bokšto langą. Bokšto viduje, desantininkams kylant į viršų, buvo girdėti šūviai ir sprogimai. Tuo metu apačioje desantininkai pamažu ėmė stumti žmones nuo bokšto. Jų taktika buvo paprasta: iššauna tankas ar metamas į minią sprogstamasis paketas, tankas pavažiuoja į priekį stumdamas žmones atgal, o desantininkai, savo ruožtu, šaudydami į viršų ar į žemę, užimdavo laisvą plotą.
Kažkoks senyvas vyras su raudonojo kryžiaus raiščiu ant rankos prašė žmonių neiti arti desantininkų, nes neva kas trečias iš jų girtas. Norėdamas patikrinti, ar taip yra iš tikrųjų, priėjau prie pat desantininkų. Nespėjau paprašyti kurio nors iš jų papūsti, kai už 3 metrų stovėjęs tankas nukreipė į mane vamzdį ir iššovė. Paskutinę akimirką instinktyviai spėjau nusisukti. Sprogimo banga pasirodė neįtikėtinai stipri, nes skridau (tikrąja to žodžio prasme) apie 5 metrus. Matyt, buvau trumpam netekęs sąmonės, nes aplink nieko nemačiau ir nejaučiau. Atsitokėjau, kai ant manęs užgriuvo kažkoks vyras. Siaubingai ėmė spengti ausyse (kaip paaiškėjo vėliau, trūko kairės ausies būgnelis). Nuropojęs į šalį padariau išvadą, kad man karas jau baigėsi ir į priekį daugiau nebelindau. Dar spėjęs pamatyti, kaip pro šalį nunešė du sužeistus jaunuolius, apie 3.00 val. grįžau namo.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 52–55