Prie Televizijos bokšto atėjau prieš pat skerdynes. Pastatas jau buvo apsuptas gyva grandine. Prisijungiau ir aš. Neilgai pastovėjus pasigirdo tankų burzgimas. Minia pradėjo skanduoti “Lietuva!” Netrukus iš šešėlio išlindo ir pats tankas, po jo kitas. Kiti važiavo iš kitos bokšto pusės. Žmonės įsiaudrino, okupacinės armijos kareivius pavadino tikruoju vardu – fašistais. Pirmasis pasirodęs tankas, apkurtindamas visą minią, iššovė. Nuo šūvio iš bokšto pabiro dūžtančio stiklo šukės. Prie sienos stovėję žmonės pradėjo stumti stovinčius toliau, bandydami padaryti tarpą tarp žmonių ir sienos, kad krentančios šukės nesužeistų jų. Kairėje pusėje susprogo į minią įmesti sprogstamieji paketai. Gyvoji grandinė pradėjo trūkinėti. Iš tos pačios pusės, kurioje sprogo paketai, pamačiau, kad tankas, pamažu judėdamas palei sieną, “šluojo” žmones tolyn nuo bokšto. Nieko nebegalėjome pakeisti, minia atsitraukė nuo sienos, užleisdama bokštą okupantams. Tada jie parodė viską, ką geba: daužė niekuo nekaltas lempas, stiklus, vis pasidrąsindami save automato šūviais. Tankas dar kartą iššovė. Po šio šūvio sugalvojau užsikišti ausis nosinės skiautėmis, tai man vėliau labai pravertė. Aplinkui pasklido parako kvapas. Pamačiau ir sužeistuosius, kuriuos jau nešė prie greitosios pagalbos mašinų. Tuo momentu kareiviai nevarė mūsų tolyn nuo bokšto, bet ir neprileido prieiti. Tankų žibintai, akindami žmones, siautė po aplinką. Buvo kalbinami kareiviai, bandoma pažadinti jų žmogiškus jausmus, bet viskas veltui. Nuo iš bokšto sklindančių garsų buvo galima spręsti, kaip puikiai demonstruojamas daužymo menas. Po keliolikos minučių “ramybės” kareiviams buvo duotas įsakymas varyti mus už tvoros. Jie varė, bet nelabai jiems tai sekėsi. Žmonės susiburdavo į būrelius ir nesitraukė nei kai grasindavo automato šūviais, nei kai keikdamiesi siųsdavo mus po velnių. Tada kareiviams į pagalbą prišokdavo karininkai, kurie nesibodėdavo nei su buože užvožti, nei panaudoti ašarines dujas, kurių porciją ir aš gavau. Atsisukęs į besibūriuojančių žmonių pusę, bet vis dėlto aukštyn pakėlęs vamzdį, kurtinamai iššovė tankas. Šalia stovėjęs vaikinas užsiėmęs už ausų parkrito žemyn. O kareiviai mus vijo vis tolyn nuo bokšto, liepdami kuo greičiau nešdintis iš čia. Buvo matyti, kad šis darbas jiems, skirtingai nuo karininkų, kurie jo ėmėsi su neišpasakyta energija ir didžiausiu uolumu, nelabai patiko. Bet vis vien vijo, žadėdami visus likusius sutraiškyti tankais. Buvome per daug įsiaudrinę, kad rimčiau įvertintume šį pažadą, tačiau atbėgęs vyras pasakė, kad jau yra sutraiškytų žmonių. Didžioji dalis, kad ir nenoriai, bet perlipo per tvorą. Tolesni įvykiai parodė, kad pažado jie laikosi. Baisiausiai riaumodami pradėjo važiuoti tankai. Jie nebandė stabdyti ar aplenkti pasimaišančius žmones, o važiavo tiesiai per juos.
Nustojus riaumoti tankams nuo bokšto pusės pasigirdo saldus balselis, raginantis “brolius lietuvius” eiti namo ir daugiau nesipriešinti. Į tai minia atsiliepė pavadindama jį brolžudžiu ir fašistu. Nors ir suprasdami, kad priešintis beviltiška, žmonės nesiskirstė. Nuo tvoros mus atplėšė Lietuvos policija, įtikinėdama, kad aukų jau ir taip per daug. Iš kitos tvoros pusės stovėjo išrikiuoti desantininkai, saugodami, kad niekas nepatektų į užpultą teritoriją. Šią pareigą jie įvykdė irgi puikiai: į teritoriją įleido tik kelis gydytojus.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 49–51