Tą šiurpiąją naktį, apie 1.30 val., išgirdome baisų sprogimą. Dingtelėjo pirma mintis: “Sprogdina Televizijos bokštą”. Aš, žmona ir mano brolis skubiai apsirengėme ir pasileidome Televizijos bokšto link. Iš visų Karoliniškių pasipylė žmonės ta pačia kryptimi. Jau girdėjosi tankų riaumojimas. Kai pasiekėme tiltą, kuris jungia Karoliniškių rajoną su bokšto teritorija, apie dešimt tankų jau buvo pasiruošę atakai. Minia buvo užkimšusi kelią, kuriuo paprastai mašinos važiuoja prie bokšto. Žmonės skandavo: “Gėda! Lietuva! Lietuva!” Mes galvojom, kad dabar svarbiausia būti prie centrinio įėjimo, ir beveik keturiomis ėmėm ropštis aukštyn. Kai atsidūrėme už vielinės tvoros, staiga pasigirdo baisus trenksmas, pažiro dūžtantys stiklai. Pasipylė automatų serijos, šūviai iš pabūklų, bet mes vis dar netikėjom, kad bus šaudoma tikrais šoviniais. Veržėmės pirmyn. Staiga visai iš kitos pusės išniro tanketės, akindamos šviesomis, ir ėmė skintis sau kelią. Pasigirdo klyksmai. Vyrai liepė trauktis iš kelio, šaukė, kad neša sužeistąjį. Gal tai ir buvo pirmoji auka? Tada jau supratome, kad priešas nejuokauja. Žmonės, stumiami siautėjančių tankečių, iš lėto pradėjo trauktis atgal, matydami, kad čia tuščiomis rankomis jau niekuo nebepadėsi. Mes nušliaužėme nuo pylimo ir prisijungėme prie minios, stovinčios netoli pirmojo tanko. Pro ausis zvimbė kulkos, guldė pirmąsias aukas, o greitosios pagalbos mašinos su sužeistaisiais dūmė į ligonines. Kiekvieną tanką supo būriai žmonių, šaukiančių: “Fašistai!” Vienas drąsuolis stovėjo gatvėje prieš pat pirmojo tanko vamzdį akis į akį su mirtimi. Tankas tik šoktelėdavo truputį pirmyn ir vėl grįždavo. Keisdamas padėtį sukiojo bokštelį, vis nuleisdamas vamzdį sulig žmonių galvomis – gąsdino. O žmogus ir toliau nesitraukė. Nervinė įtampa augo. Nebeturėdami kaip pasipriešinti, kai kurie ėmė mėtyti purvais į tanką. Pagaliau tankistas pradėjo smarkiau sukioti vamzdį – matyt norėdamas juo užkliudyti tą priešais stovintį žmogų. Visas šis “žaidimas” buvo filmuojamas. Tai truko gal 10 minučių.
Paskui atvažiavo lengvasis automobilis su VAI ženklais ir autobusas pilnas uniformuotų vyrų. Rodos, tos uniformos buvo ne milicininkų, o kariškių. Uniformuotieji atitvėrė priėjimą prie tankų. Vienas tankas kelissyk leido dūmus, gal dujas, kurias vėjas nešė bokšto link. Visas mūšis truko apie valandą. Sumaištyje prie bokšto pasimetėme su broliu.
Viena šalia mūsų stovėjusi mergina prisipažino: “Maniau, kad mes važiuojame kaip į festivalį, įdomią ekskursiją. Per naktį pastovėsim, padainuosim, bus linksma…”
Daugelis mūsų buvome naivūs, manydami, kad pamatę didžiulę minią, užpuolikai atsitrauks ir nedrįs pakelti ginklo. Iš tikrųjų čia tankais atvažiavo priešai ir atidarė fronto liniją. O šaudoma buvo tik iš vienų pozicijų.
Kai tankai, atlikę juodą darbą, pasileido nuo kalno žemyn, miesto link, mes priėjome prie namo, stovinčio priešais Televizijos bokštą. Langų stiklai išbyrėję, aikštelėje buvusių lengvųjų automobilių langai iškulti. Tuo tarpu pasigirdo saldus balsas: “Broliai lietuviai! Eikite namo! Jūsų laukia mamos, vaikai, seserys… Jūs buvote suklaidinti… Dabar valdžią paėmė paprasti žmonės, darbininkai”… Manėm, kad kalba Burokevičius. Nesunku suprasti, kas dėjosi žmonių širdyse.
Dabar tie patys organizatoriai bei jų rėmėjai rezga melo voratinklius apie tai, kad jie gynęsi. Nuo ko? Tačiau pasaulio jiems apgauti nepavyks. Meilė savo kraštui, meilė laisvei tokia stipri lietuvių širdyse, kad jos jokiais tankais nesutraiškysi!
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 46–48