Mūšyje prie bokšto mes pasiekėme pergalę
Prie bokšto atvykau apie 22.00 val. Jo prieigose “eglute” buvo sustatyta šimtai lengvųjų mašinų, kuriomis žmonės atvyko iš įvairiausių Lietuvos kampelių budėti prie bokšto. Ir kuo arčiau ėjau prie bokšto, tuo didesnius mačiau žmonių būrelius ir būrius.
Daugiausia žmonių buvo prie pat bokšto. Greta įėjimo į bokštą koks šimtas žmonių gražiais balsais dainavo liaudies ir patriotines dainas. Rytinėje bokšto pusėje vyko puiki jaunimo diskoteka, pietinėje – studentų folkloro ansambliai šoko ir dainavo. Kitoje vietoje nedidelis žmonių būrelis balsu kalbėjo rožančių.
Bokšto pirmame aukšte dirbo televizoriai ir monitoriai. Prie jų sėdėjo savanoriai – bokšto gynėjai, žmonės lauke irgi žiūrėjo per langą į ekranus, nors garso ir nebuvo girdėti.
Jau buvo sausio 13 diena, kai sutikau prie bokšto durų pusbrolį J.Valančiauską su žmona ir pusseserę I.Jackūnienę su vyru. Pusbrolis pajuokavo, kad tokios žmonių minios, kuri čia susirinko, neįveiktų ir pulkas desantininkų.
– Ką tu, brolau, juk mes beginkliai, – paprieštaravau jam. – Viena kuopa mus išvaikytų. (Tuomet aš dar netikėjau, kad desantininkams gali būti išduoti koviniai šoviniai.)
Tuo pačiu metu išgirdome, kad kažkas per garsiakalbį paskelbė, kad iš vadinamojo “Šiaurės miestelio” išvažiavo daug tankų ir pasuko link bokšto. Aš kartu su žmonėmis puoliau arčiau bokšto, susikibom už parankių ir gal kokiom 7–8 eilėm žmonių žiedu apjuosėm geležies ir betono statinį.
Vis dar netikėdamas, kad prieš beginklę minią gali būti panaudotas ginklas, tariau pusbroliui:
– Ar nebijai mirti?
– Jeigu tokia Dievo valia…, – neužbaigė jis sakinio, nes nuaidėjo pabūklų šūviai. Šaudė Karoliniškėse, maždaug ties “Kometos” parduotuve. Pažiūrėjau į laikrodį. Buvo 1.20 val.
Dar vis netikėdamas būsimosiomis skerdynėmis, juokaudamas pusbroliui pakomentavau, kad tai tik pirmasis artilerinės atakos paruošimo etapas (“pervyj ognevoj naliot artilerijskoj podgotovki”).
Ir iš tikrųjų, po kokių 15–20 minučių nuaidėjo antra pabūklų salvė. Bet jau šaudė bokšto pylimo prieigose. Pabūklų trenksmas drebino žemę, iki mūsų atsirito sprogimo banga. Po minutės kitos pamatėm, kad asfaltuotu keliuku iš bokšto pylimo papėdės artinasi prie mūsų tankų kolona, tarp kurių buvo ir brezentu dengtų karinių sunkvežimių.
Tankai (tiksliau sakant, tai buvo ne tankai, o kovinės desantininkų mašinos “BMD” – boevaja mašina desantnikov, kurios kovinėmis savybėmis prilygsta lengviesiems tankams, todėl paprastai žmonės jas vadina tankais) apsupo bokštą iš visų pusių. Suskaičiavau 8 tankus.
Staiga mus apakino įjungti tankų prožektoriai ir ėmė grėsmingai sukiotis tankų bokštelių pabūklai. Keli prožektoriai nukreipė savo šviesos spindulius į viršutinius bokšto langus ir nelauktai sugriaudėjo tankų pabūklai. Ugnis apakino mus, galingos garso ir oro bangos pajudino mūsų gretas. Tuo pačiu metu bokšte dingo šviesa. Po sekundės kitos ant mūsų pažiro viršutinių bokšto aukštų langai.
Tačiau žmonės nesitraukė nuo bokšto. Pajutau, kaip iki skausmo suspaudė man alkūnę iš kairės stovėjęs stambus kaimo vyras. Jis kažką man šnekėjo, bet jo žodžiai buvo padriki, be jokio ryšio. Jis buvo lyg išprotėjęs. Tačiau ir jis pasiliko stovėti savo vietoje.
Tą minutę aš aiškiai suvokiau, kad viena iš būtiniausių operacijos “Bokštas” sąlygų – tamsa, nes antraip labai greitai žmonės pastebėtų arba vėliau, peržiūrėdami nufilmuotus kadrus, išsiaiškintų beginklių žmonių skerdynių organizatorius, įkvėpėjus ir jų vietinius pagalbininkus. Todėl prie Televizijos bokšto pirmiausia buvo šauta į … šviesą. O gal ją išjungė ir bokšto viduje buvę provokatoriai?
Vos spėjau patarti žmonėms išsižioti, kai vėl nugriaudėjo tankų šūviai. Vėl džeržgėjo dūžtančių langų stiklai, viskas aplink paskendo tirštuose dūmuose.
Keli tankai pajudėjo į priešingą nuo įėjimo į bokštą pusę ir ten nugriaudėjo jų šūviai. Matyt, šiuo manevru desantininkai siekė atitraukti bokšto gynėjų dėmesį nuo įėjimo, kad mes pultume į kitą pusę ir atlaisvintume duris. Tačiau jų apgaulingas manevras nesutrikdė beginklių gynėjų gretų. Visi stovėjome savo vietose.
Paskui iš pietinės bokšto pusės pasklido balti dūmų kamuoliai. Daug kas pamanė – dujos, ėmė dengtis veidus šalikais, skarelėmis. Raminau žmones, kad tai ne dujos, nes negraužia akių, neperšti gerklėje.
Iš kunkuliuojančio dūmų debesies išniro tankas ir privažiavo prie pat žmonių, stovėjusių prie bokšto durų. Aš buvau kokie 4 metrai iki tanko, iki manęs neprivažiavo, bet gerai įžvelgiau sėdinčių ir stovinčių ant tanko kariškių su dėmėtomis striukėmis veidus. Vienas iš jų buvo kokių 45 metų, bet be antpečių.
Į pačią didžiausią žmonių susibūrimo vietą, maždaug už 3 metrų nuo manęs, nuskriejo nuo tanko sprogstamasis užtaisas panašus į “ŠIRAZ” (šaška imitaciji raketnoartilerijskogo zariada). Jis sprogo žmonių gretose, po jų kojom. Ten pakilo ugnies ir dūmų kamuolys. Po sekundės kitos ten pat sprogo kitas įtaisas, ir žmonės prasiskyrė.
Į žmonių proskyrą puolė iš tankų ir iš privažiavusios karinės mašinos desantininkai, pradėjo automatų buožėmis talžyti žmones, šitaip pasidarydami sau koridorių prasiveržimui prie bokšto langų.
Vienas desantininkas užsimojo smogti man automato buože, bet aš spėjau atsilošti, ir jis smogdamas suklupo, bet tuoj pat pakilo. Išgirdau tik jo žodžius “ubju suka” ir automato spynos klaksėjimą – jis įvarė šovinį į vamzdį. Beliko tik paspausti gaiduką.
Atšokęs į šoną ir atsigręžęs pamačiau, kaip prie bokšto langų pribėgo apie 10–15 desantininkų ir ėmė isteriškai automatų buožėmis daužyti bokšto langus. Tankų prožektoriai buvo nukreipti į daužomus langus ir viduje už daužomų langų pamačiau sustingusiais veidais stovinčius kas du trys metrai jaunus vyrukus – bokšto gynėjus su medinėmis lazdomis.
Dar nesibaigė džeržgėdami piltis bokšto langų stiklai, per išdaužytas angas desantininkai paleido į vidų automatų papliūpas, primėtė sprogstamųjų užtaisų. Viduje sprogimai, dūmai, tačiau vienas vaikinas – bokšto gynėjas – spėjo paleisti iš priešgaisrinės žarnos čiurkšlę ir nukreipti ją į desantininkus. Į jo pusę – automato salvė, ir čiurkšlė dingo. Tankų prožektorių šviesoje pamačiau, kaip sukniubo gynėjas kairiame flange, matyt, pakirstas kulkos.
Prasidėjo tikras mūšis dėl bokšto užgrobimo. Vieni desantininkai lindo į vidų pro išdaužytus langus, kiti atsisukę nugarom į išdaužytus langus ėmė šaudyti mums po kojomis, vaikydami nuo bokšto. Tamsą draskė akinantys tankų prožektorių spinduliai, griaudėjo pabūklai, kaleno kulkosvaidžiai ir automatai. Minia siuntė prakeiksmus, skandavo “fašistai!” Isteriškai raudojo moterys. Aplink tratėjimas, šauksmas, bruzdėjimas.
Stovėdamas netoli bokšto, galėjau nesunkiai suprasti, kuriame aukšte jau šeimininkauja užgrobėjai: ten, kur jie įsiverždavo, aidėjo sprogimai ir šūviai, dužo stiklai, ten būdavo nukreipiami tankų prožektoriai, nes bokšte, kaip jau minėjau, nebuvo šviesos.
Po keliolikos minučių desantininkai pasiekė aukštą, kuriame plevėsavo Trispalvė. Mačiau, kaip ji buvo plėšiama, kaip iš viršaus buvo kažkas numesta ir desantininkas kažką šaukė pro langą. Prie tos vietos privažiavo šarvuotis. Žmonės sušuko, kad numetė sužeistąjį, ir keli vyrai pasileido šarvuočio link. Tačiau desantininkai pradėjo šaudyti, ir automatų tratėjimas sustabdė vyrus. Tuo tarpu šarvuotis nuvažiavo miškelio link.
Per garsiakalbius, įtaisytus ant atokiau stovinčio šarvuočio, ėmė skelbti, kad Lietuvos valdžia prarado liaudies pasitikėjimą, kurio niekada ir neturėjo. Iškart atpažįstu Jermalavičiaus balsą, išsisklaidžiusi minia vos tvardosi. O Jermalavičius iš garsiakalbių saldžiausiu balseliu tvirtina, kad visa valdžia pereina į nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas, kuri gins paprastų darbininkų ir valstiečių reikalus.
Minia pasisuka į garsiakalbių pusę, tačiau desantininkai, žinodami, kad mes beginkliai, nukreipia į mus prožektorius ir pabūklus, paleidžia šūvius, kulkosvaidžių salves, ant mūsų pradeda važiuoti tankai.
Mes traukiamės. Kai kurie pradėjo bėgti, kiti ramina, ragina nesitraukti. Vienas vyriškis metė ant tanko angos kepurę, ir tankas stabtelėjo.
Tačiau tankas greit vėl pajudėjo ir žmonės ėmė padrikai bėgti kur kas. Aš irgi kažkur puoliau. Jauna mergina įsikibo man į ranką. Bėgam kartu. Prieš mane bėganti moteris pargriuvo, aš – ant jos.
Atsidūrėme su mergina ir kita moterimi bokšto pylimo papėdėje. Jos apsiramino, o aš puoliau prie greitosios pagalbos mašinų raginti, kad jos važiuotų prie bokšto. Bijosi. Bet tuoj nuvažiavo. Aš įkandin jų…
Tik vienintelę sužeistą, supurvintą moterį ar merginą spėjau padėti įkelti į greitosios pagalbos mašiną. Prašiau stovinčio desantininko, kad leistų įeiti į bokštą ir padėti sužeistiesiems. Sakiau, kad esu Tarybinės Armijos karininkas, rodžiau savo karininko pažymėjimą. Bet desantininkas rusiškai rėžia man: “A -a! Tau irgi nepatinka Tarybų valdžia. Atgal!” Ir nukreipė į mane automatą.
O žmonės vis nesiskirsto nuo bokšto, nors aplink vis šaudo, desantininkai ir grėsminga technika vaiko juos. Visi grūmoja kumščiais į garsiakalbių pusę, iš kurių sklinda Jermalavičiaus vepsėjimas: “Broliai ir sesės, mes nenorime, kad būtų pralietas kraujas, grįžkite namo…” O aplink šūviai, dūmai, tankų mirties šokis.
Tik apie 4.00 val. mūšis dėl bokšto aprimo. Nelygios beginklių žmonių grumtynės su tankais, šarvuočiais, ginkluotais desantininkais, man atrodė, tą valandą, jau buvo pralaimėtas. Daugelis ant pylimo buvusių žmonių jau buvo išsklaidyti. Tik nedideli žmonių būreliai liko ant pylimo. Mes skandavome “Lietuva!”, “Lietuva!”, “Lietuva!”, o mus vaikė tankai, vis stumdami ir stumdami prie pylimo skardžio.
Sukiojamo tanko prožektoriaus šviesos apšvietė sukniubusią netoli bokšto senutę. Pribėgau prie jos. Ji aimanavo, dejavo, be perstojo rusiškai kartodama: “Bože! Bože! Počemu ty nas pokinul?!”
Pakėliau senutę. Nuvedžiau ją prie pylimo papėdės. Ten sustabdžiau lengvąją mašiną ir paprašiau, kad ją nuvežtų. Pats nutariau eiti namo, nes visą kūną apėmė keistas drebulys, kalenau dantimis…
Slinkau link namų pro tankų sutraiškytus smėlio barstytuvus, “Moskvičių”, “Žigulius”, pro išvartytus šaligatvius, išlaužytus pakelės krūmokšnius ir medžius, klupdamas ant išvartyto kelio grindinio…
***
Sausio šešioliktąją, kai Lietuvos visuomenė atsisveikino su žuvusiais patriotais, rytą, kartu su Archangelsko srities spec. korespondentu Igoriu Slobodniuk nuvažiavau prie bokšto. Mašinų, kurias sausio 13 naktį sutraiškė tankai, jau nebuvo, bet viskas čia bylojo apie tai, kad čia iš tiesų buvo tikras karas: sušalusi tankų vikšrų išvartyta veja, išdaužyti bokšto langų stiklai, paremtos purvais aplipusios išvartytos tvoros, ant kurių pilna gėlių, vainikų ir visur degančių žvakučių. Vietoj Trispalvės dabar kabojo raudona, sutepta nekaltų žmonių krauju, “nugalėtojų” vėliava.
Aplinkinių namų langų angos užkaltos plėvele. Kiti langai užklijuoti popierinėmis juostomis. Bet juk jau vėlu! Prieš karą gyventojai buvo iš anksto įspėjami užklijuoti langus popierinėmis juostomis, kad neišbyrėtų stiklai. Kodėl gi sausio 13-osios naktį tankai trenkė be perspėjimo?
Aplink bokštą suskaičiavau 18 tankų su nukreiptais į žmones pabūklais. Tarp tankų būriavosi desantininkai, pakėlę automatus, pasiruošę lyg kas juos tuoj pultų. Baimės sukaustyti veidai, stikliniai žvilgsniai.
Korespondentas, stovėdamas už sulamdytos tvoros, vieno iš desantininkų pasiteiravo, ar nėra tarp jų iš Archangelsko, mat jis ieško žemiečių. Tas atsakė, kad jie jau demobilizavosi.
– Iš kur jūs atvykote?, – toliau teiravosi korespondentas.
Desantininkas tylėjo.
– Ar Karabache jūsų dalinys buvo?, – nesiliovė kamantinėti korespondentas. – Aš iš ten rengiau kelis reportažus.
– Mūsų divizija visur buvo, – neiškentė desantininkas, – ir Karabache, ir Tbilisyje, ir Baku. Ir visur mes padarėme tvarką, nors dabar mus ir vadina pačia kruviniausia Tarybų Sąjungos divizija.
Įsiviešpatavo nejauki tyla, kurią nutraukė korespondentas:
– Ar šaudė kas nors į jus?
– Aš nemačiau, – atkirto desantininkas. Ir kiek patylėjęs liūdna mina pridūrė: mūsų vadai nesitikėjo, kad minia visai nebijos šūvių ir ugnies. Kas žinojo, kad jie, kaip bepročiai, pasiryžę viskam. Net pulti po tanku…
– Vadinasi, operacijoje “Bokštas” Lietuvos žmonės nugalėjo?, – nustebo korespondentas.
Desantininkas nieko neatsakė. Jis išmokytas žudyti, griauti, niokoti, jis tylėjo. Nutilo ir korespondentas.
Atsisveikindamas korespondentas man pasakė: “Baisi buvo sausio 13-osios naktis. Ir kartu didvyriška Lietuvos kraštui. Norisi tikėti, kad nekaltų žmonių kraujas nušvies jums ateitį… Vilniuje aš pamačiau, koks begalinis yra jūsų laisvės troškimas, kaip žmonės myli savo kraštą.”
P.S. Kaip buvęs ilgametis Tarybinės Armijos papulkininkis, puikiai išstudijavęs karinius mokslus (baigiau Karo mokyklą ir dvi Karo akademijas) negaliu nepateikti kelių klausimų TSRS karinei vadovybei, jos idėjiniam įkvėpėjui ir aukščiausiam vadui Gorbačiovui ir visiems TSKP nariams, į kuriuos anksčiau ar vėliau bus duotas vienareikšmis atsakymas – “Jie troško kraujo”:
1. Kokiais kariniais statutais remdamiesi šaudėte į beginklius žmones net be perspėjimo, kad tai darysite? Ar tai ne kraujo troškimas?
2. Kodėl tankai kelias dienas prieš operaciją “Bokštas” siautėjo po Vilnių, griovė, laužė jį, daužė mašinas gatvėse, o jūs aiškinote, kad tai kariniai manevrai? Kokie įstatai, instrukcijos ar vadovai reglamentuoja tankų manevrus miestų gatvėse? Nėra tokių. Jums buvo reikalingos aukos.
3. Kodėl operaciją “Bokštas” planavote ir įvykdėte naktį? Atsakau: naktį ne taip matosi kraujas, kurio galėjo išsigąsti jūsų kareivėliai ir atgręžti automatus ir kulkosvaidžius prieš jus.
4. Ar galite įrodyti, kad negalėjote užimti bokšto be šūvių, kad būtina buvo išduoti desantininkams specialius, išcentruotus kovinius šovinius, nuo kurių žaizdos sunkiai išgydomos? Ne. Jums kiekvienas berniukas paaiškins, kad norint nutraukti, kaip sakote, jus šmeižiančių laidų transliavimą, užteko, pavyzdžiui, sugadinti elektros kabelį, transformatorinę ar kitu būdu nutraukti elektros tiekimą. Be energijos bokštas nutiltų. Bet jums buvo reikalingos žmonių gyvybės.
5. Kodėl kariškiai iš savo šarvuočių garsiakalbių skelbė apie demokratiškai išrinkto Lietuvos Respublikos parlamento nuvertimą, net neįvardindami “naujos valdžios” – nacionalinio gelbėjimo komiteto narių pavardžių? Jūs bijote Lietuvos žmonių ir trokštate kraujyje paskandinti jų kovą už laisvę.
6. Pagal kokius galiojančius TSRS įstatymus jūs paskelbėte komendanto valandą? Jūsų veiksmų pagrindimo nėra nei TSRS įstatymuose, nei jos Konstitucijoje. Jūs norite ir toliau lieti Lietuvos žmonių kraują, nes gerai žinote, kad jie nepaklus komendanto valandai, o tai patenkins jūsų žvėrišką būdą – žudyti ir bausti už nepaklusnumą.
Klausimų dėl Vilniaus žudynių 1991 m. sausio 13-osios naktį žmonija jums pateikė ir pateiks šimtus, net tūkstančius ir į kiekvieną klausimą doras žmogus atsakys: jūs trokštate žmonių kraujo.
Ar neužspringsite Lietuvos žmonių krauju?
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 35–45