Dėl 1991 metų sausio 13 d. kariškių įvykdyto smurto prie Televizijos bokšto
Ne kartą budėjau prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastato, stūmėm pečiais į šios šventovės kiemą įsibrovėlius “jedinstvininkus”. 1991 m. sausio 12 d. aplankiau visus Vilniuje žmonių saugomus pastatus ir statinius: LR Aukščiausiąją Tarybą, Vyriausybę, Televizijos ir radijo komitetą, Telefono stotį, Televizijos bokštą, užgrobtus Spaudos rūmus. Visur buvo gausu žmonių, ypač prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto. Prie Televizijos ir radijo komiteto pastato ir Telefonų stoties žmonės žiūrėjo televizorių. Iš RTV pastato išėjusi moteris vaišino kava. Visur buvo rimtis, žmonės orūs, šnekučiavosi, su nerimu kalbėjosi, kokių naujų prievartos aktų galime sulaukti, nes neseniai buvo užgrobti Spaudos rūmai. Nyku buvo tik prie Spaudos rūmų ir žmonių čia nedaug. Ties išmušto lango stiklais stovėjo keli vyriškiai, vienas grojo lūpine armonikėle ir per pauzes esantiems viduje kariškiams aiškino, kad lietuvių tautos jie nenugalės. Pakalbinome iš tanketės iškišusį galvą kareivį. Sakėsi kilęs nuo Sverdlovsko, žinąs apie B.Jelcino kreipimąsi į rusų kareivius ir karininkus. Grįždami nuo Televizijos bokšto aptarėme, kad jis silpnai užbarikaduotas, ant įvažiavimų stovėjo tik suskersuoti smėlio barstytuvai.
Tik ką grįžus į namus išgirdome miestą drebinančius šūvius ir nesuvokėme kas vyksta. Žmonės bėgo į balkonus, užsidegė namų žiburiai. Neužilgo per televizorių išgirdome Krašto apsaugos departamento gen. direktoriaus kreipimąsi, kad kariškiai supa Televizijos bokštą. Staigiai puolėm į gatvę, link bokšto jau važiavo daug lengvųjų mašinų, jos pavėžėdavo beskubančius pėsčiuosius. Prie bokšto dar važiavo tanketės. Žmonės, pastatę pakelėse automobilius, ir iš aplinkinių namų bėgo link bokšto. O ten aidėjo tankų ir automatų šūviai. Bokšto apatiniai stiklai jau buvo išdaužyti, žmonės atstumti nuo statinio, aplink jį stovėjo tankai, tanketės ir kareiviai, o apie juos žiedu žmonių minia. Naujai atvykę spaudėsi pirmyn, drąsino, kad reikia spaustis pro kareivius link pastato, kad mažiau jų vidun prilystų. Vienam šalia stovėjusiam jaunuoliui, kiek išsiveržusiam į priekį, prišokęs desantininkas kirto į galvą, veidas pasruvo krauju ir du žmonės už parankių nuvedė tolyn nuo bokšto. Klegėjo automatų šūviai, vieni dusliau, o kiti stipriai, aišku, buvo šaudoma tikrais šoviniais. Be atvangos šaudė tankai, suvirpindami orą, o po šūvių ant galvų krito užtaiso smulkios dalelės. Nuo dviejų bokšto pusių švietė stiprūs prožektoriai. Dužo stiklai. Po kiek laiko pro apskritus bokšto liukus matėsi bėgantys į viršų desantininkai (apie 15–20) su iškeltais į viršų automatais. Jiems įbėgus į aukštą iš karto dužo apvalūs stiklai, ten jie užtrukdavo kelias minutes ir vėl bėgo į kitą aukštą, vėl dužo stiklai. Žmonės nuo bokšto nesitraukė, žiedu spaudėsi link šaudančių tankų ir desantininkų, šaukdami “fašistai!”, “okupantai!”, “Lietuva!”, “Lietuva!” Miniai kiek arčiau priartėjus prie desantininkų, šie atkišę automatus šokdavo link žmonių, kurie šiek tiek pasitraukdavo atgal, bet nepabūgo ir nesiskirstė. Po kiek laiko, kai jau buvo aišku, kad juodas darbas padarytas, vienas kitas pradėjo raginti vykti prie AT pastato.
Ties įvažiavimu į bokštą stovėjo pakrypęs smėlio barstytuvas, kėbulas suspaustas tankų. Viena lengvoji mašina visai sumaitota, galėjai per ją eiti. Su manimi buvęs sūnėnas panevėžietis Sigitas Vertelka, prieš kelerius metus tarnavęs Sovietų Armijoje sakė, kad tokio triukšmo ir šaudymo negirdėjęs per karinius manevrus, jau nekalbant apie žmonių aukas ir sužalojimus.
Apie 1991 m. sausio 13 d. nakties ir dienos įvykius Nepriklausomybės aikštėje ir žmonių nuotaikas ir įspūdžius vertėtų surinkti prisiminimus atskirai.
Dar apie vieną įvykį. Kai radijas informavo, kad kariškiai užgrobė Radijo komitetą Vilniuje, nuvykome į įvykio vietą. Kieme stovėjo kariškos mašinos, o iš pastato viršutinio aukšto simpatiška moteris laikė iškėlusi pro langą trispalvę. Ją filmavo užsieniečiai. Po kiek laiko iš pastato išėjo apie 7–8 kariškiai 30–40 metų amžiaus (skiriamųjų ženklų nesimatė). Juos filmavo užsieniečiai, pro minioje padarytą tarpą. Tačiau filmuojant pastebėjo kariškiai, ir užtaisę automatus staigiai šoko į minią. Iš vidaus vienas kariškis atsistojo ant palangės ir atsuko į žmones automatą. Žmonės buvo susikibę rankomis, tačiau kariškiai prasiveržė pro juos, keli jų minioje gaudė korespondentą, kol pasiekė kamerą.
Nepalauš Lietuvos Nepriklausomybės siekių švedai, burokevičiai, jermalavičiai, naudžiūnai, jedinstveninkai ir anoniminiai komitetai (kaip drįso pasivadinti “nacionaliniais gelbėtojais”). Jų mažuma, pavieniai. Į istorijos šiukšlyną!
Kai 1991 m. sausio 13 d. naktį, neužilgo po kruvinos desantininkų intervencijos į bokštą, Nepriklausomybės aikštėje pasirodė laikraščiai, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, kreipdamasis į žmones, optimistiškai pasakė, kad mūsų tautos nepalauš, ištversim ir laimėsim.
Šiurpią 1991 m. sausio 13 d. naktį žmonės neišsigando tankų ir automatų šūvių. Užgesusios Lietuvos sūnų ir dukros gyvybės amžiams simbolizuos mūsų tautos valią ir ryžtą būti laisviems.
Tepadeda mums Dievas!
1991 m. sausio 28 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 31–34