Parodymai apie Televizijos bokšto užgrobimą (1991 m. sausio 13 d.)
Kadangi gyvenu netoli bokšto, ten budėdavau rytais nuo 4.00–5.00 val. iki 8.00–9.00 val., kuomet ten būdavo mažiausiai žmonių.
Š.m. sausio 13 d. naktį 1.00–1.30 val. pabudau nuo griausmingo šaudymo. Supratau, kad tai vyksta prie Televizijos bokšto.
Iš visų namų link bokšto skubėjo žmonės. Prie bokšto atsiradau tuo metu, kai Sudervės gatve artėjo karinė technika. Dauguma žmonių nubėgo prie bokšto. Kai atėjau ten, žmonės stovėjo vienas prie kito, buvo apstotas visas šaligatvis aplink bokštą. Aš atsistojau priekyje ant šaligatvio borto, o už manęs jau stovėjo 5–6, o gal ir daugiau eilių. Stovėjau per 5–10 m nuo įėjimo į bokštą.
Tankai artėjo. Žmonės stovėjo ramūs, susiglaudę, kai kurie susikibę rankomis, niekas jokių ginklų neturėjo. Iš bokšto nešaudė.
Tankai iš lėto važiavo patvoriu (iš Lazdynų pusės). Kai susilygino su bokštu, per tvorą įvažiavo į jo teritoriją ir apsupo bokštą. Tai buvo tanketės (su vikšrais), jų vardo ir markės nežinau. Pradėjo šaudyti, paleido dūmus.
Kai tanketės sustojo, iš kažkur atsirado desantininkai. Prie įėjimo į bokštą žmonėms po kojomis buvo numesta kažkas degančio, tuo pat metu šaudė virš galvų, pabiro stiklai. Žmonės, ypač moterys, klykdamos traukėsi nuo degančios po kojomis ugnies. Per atsiradusį tarpą gal apie 20 desantininkų, švaistydamiesi automatais, daužydami žmones, veržėsi artyn bokšto. Pasigirdo daužomų stiklų skambesys, šauksmas.
Tuo metu žmonės nuo bokšto atsitraukė. Tanketės pasisuko į žmones ir ėmė iš lėto važiuoti. Žmonės traukėsi atgal. Tarpuose tarp tankečių stovėjo kareiviai su automatais, atkištais į žmones. Viena tanketė sukiojo vamzdį prieš mus maždaug galvos aukštyje.
TV bokšto viduje girdėjosi šaudymas. Mačiau, kaip 2-ame aukšte buvo paleistos vandens čiurkšlės, bet greitai jų neliko. Visą laiką tekėjo vanduo iš bokšto keliose vietose. Trispalvės vėliavos nuėmimo nepastebėjau, bet 2.15 val. jos jau nebuvo.
Žmonės šaukė “okupantai!”, “fašistai!”, “Lietuva!” Pasipriešinimo iš gynėjų pusės nebuvo. Nemačiau, kad kas turėtų ginklą. Tik 4–5 jaunuoliai norėjo priešintis ir pulti kareivius degančiais pagaliais, paimtais iš laužo. Aiškinti jiems, kad tai beprasmiška, nebuvo kada, todėl keliese, vyresni vyrai, vos ne jėga privertėme mesti tuos liepsnojančius pagalius.
O bokšte ir jo teritorijoje šaudymas nesiliovė. Viduje girdėjosi daužomi stiklai. Pro bokšto apvalius langus mačiau aukštyn ir žemyn lipančius desantininkus. Prie greitosios pagalbos mašinų nuvedė ir nunešė keletą sužeistųjų.
Praėjus maždaug pusvalandžiui nuo bokšto užpuolimo pradžios, tanketės vėl pajudėjo. Jos važiavo į žmones nesustodamos ir reikėjo beveik bėgti, kad nesuvažinėtų. Kareiviai sekė tanketes iš paskos grandine.
Per administracinio pastato teritoriją nuėjau į Sudervės gatvę. Ant kelio buvo suvažinėtas smėlio barstytuvas, sudaužytos dvi lengvosios mašinos.
Aš, kaip ir kiti žmonės susirinkę prie bokšto, netikėjau, kad armija prieš beginklius žmones panaudos ginklus. Netikėjau, kad tankai važiuotų ant žmonių, kad šaudytų į žmones koviniais šoviniais.
Iki 1990 m. kovo 11 d. buvau Tarybinės armijos atsargos karininkas (vyr. leitenantas). Žemės ūkio akademijoje 1954–1959 metais išklausiau karinio parengimo kursą, skirtą atsargos karininkams. Išlaikiau reikiamus egzaminus, dalyvavau pakartotiniuose apmokymuose.
Per mokymosi laikotarpį ir vėliau nei karinėje literatūroje, nei žinynuose neteko girdėti ar skaityti kaip vadinasi armijos kariniai veiksmai panaudojant tankus, kulkosvaidžius ir automatus prieš beginklius civilius gyventojus, plikomis rankomis saugančius civilinį objektą.
Ginklų panaudojimas prieš beginklius žmones, užgrobiant Televizijos bokštą dar kartą įrodė, kad šūkis “Liaudis ir armija vieningi” yra grynas sovietinis blefas, be turinio ir prasmės.
1991 m. sausio 16 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 24–27