Ilgą laiką niekur negalėjome kreiptis, bet išgirdusi Spaudos departamento kreipimąsi ir raginimus vis gi nutariau parašyti savo įspūdžius ir pergyvenimus, nes esu gyva tos košmariškosios nakties (sausio 12–13 d.) liudininkė.
Tą naktį kartu su 17-mečiu sūnumi budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje. Nuvažiavę ten apie 23.30 val. radome nemažą būrį žmonių. Buvo atvykusių iš Kupiškio, iš kitų rajonų ir daug vilniečių. Žmonės ramiai šnekučiavosi, labai gražiai dainavo liaudies dainas, dvi moterys buvo atsivežusios kankles, jomis grojo, toliau, kitoje grupėje, žmogus grojo armonika, jaunimas šoko. Prie įėjimo į pastatą budėjo apsaugos milicijos darbuotojai. Prie įėjimo buvo pastatytas televizorius, žiūrėjome laidas iš aikštės prie AT, per kitą kanalą kažkokio filmo ištraukas. Atrodė, visur buvo tylu ir ramu, niekas net neįtarė, kad tos nakties košmaras ir tragedija jau čia pat. Staiga apie 2.00 val. nakties per radiją ir televiziją išgirdome pranešimą, kad puolamas Televizijos bokštas, kad prie žmonių važiuoja tankai, šaudo į žmones iš pabūklų ir automatų, bet tuščiais šoviniais.
Visi labai sunerimo, tačiau niekas nepasitraukė, nebėgo, o įtemptai laukė, dar glaudžiau susispaudę prie įėjimo į pastatą. Nepraėjo nė pusė valandos, išgirdome tankų kriokimą ir Konarskio gatvėje. Pirmiausia pradėjo šaudyti prie senojo pastato, o po kelių minučių vienas šarvuotis privažiavo ir prie mūsų, atsisuko tiesiai į žmones ir iššovė į minią – baisus, pragariškas trenksmas, dūžtančių stiklų džeržgėjimas. O žmonės vis tiek skanduoja “Lietuva! Lietuva! Laisvė!” Desantininkai mėto į minią sprogstamuosius paketus, pyškina tiesiai į žmones iš automatų, dūmai, kurtinantis trenksmas, baisiausias pragaras.
Staiga pamatome, kad už mūsų nugarų, pastato viduje, lekia desantininkai – tikriausiai iš antrosios pastato pusės, išdaužę langus sulindo. Keliolika vyrų dar puolė į vidų ginti, bet veikiai iš ten spardomi, mušami desantininkų buvo išgrūsti. Vieną žmogų mačiau išgrūdo sužeistą, sukruvinta ranka, vyniojo ją lyg nosine, lyg šaliku.
Tuo pat metu antrasis šarvuotis prilėkė iš kairės pilnu greičiu tiesiai į žmones prie pat priebučio laiptelių, ir iš jo iššokę keli desantininkai automatais, lazdomis mušdami, spardydami žmones, šaukdami “nazad, nazad…” pradėjo stumti, varyti palei sieną tolyn nuo RTV pastato. Kamšatis, sumaištis – suklupau. Kažkas iš žmonių greit padėjo atsikelti, gavau stiprų niuksą į petį automatu (yra mėlynės), į akmeninę aptvaro sienelę nusibrozdinau koją.
Nugrūdo, nuvarė žmones į kitą gatvės pusę prie pat daugiaaukščių gyvenamųjų namų, du šarvuočiai liko prie įėjimo į pastatą, o dar keli (kiek jų buvo tiksliai negaliu pasakyti) šarvuočiai ir prie jų išsirikiavę desantininkai išsirikiavo visu gatvės ilgiu su atstatytais į žmones automatais ir kartkartėm vis dar paleisdavo automatų salves. Tankai prožektoriais pradėjo “šniukštinėti” priešais esančių gyvenamųjų namų langus ir balkonus, kiekvieną eilę nuo pat viršaus iki apačios. Driokstelėjo pabūklo šūvis į namą, pabiro visų aukštų langai, pasigirdo vaikų klyksmas, žmonių riksmai.
Žmonės vis nesiskirstė, visi buvo apstulbinti, pritrenkti, pasipiktinę dėl šitokio sovietų armijos žvėriškumo. Girdėjosi šūksniai “Žvėrys! Fašistai! Barbarai!”
Iš RTV pastato buvo išvaromi darbuotojai – jie su pasibaisėjimu pasakojo, kaip desantininkai elgėsi su žmonėmis: juos mušė, spardė, daužė, laužė įrengimus, duris, baldus, niokojo patalpas.
O nuo pastato jau važiavo ir važiavo greitosios pagalbos mašinos, vežė nukentėjusius ir sužeistuosius. Žuvusių buvo ten ar ne, aš negaliu pasakyti, nes pati asmeniškai jų nemačiau.
Tiesa, dar kai tik buvome nugrūsti nuo RTV pastato, pasigirdo Jermalavičiaus balsas (atrodo kalbėjo iš tanko): “Broliai, sesės, tautiečiai, skirstykitės namo, mes nenorim kraujo praliejimo”. Kartojo ir kartojo kelis kartus rusiškai ir lietuviškai, o kraujas jau buvo pralietas ir dar liejosi… Žmonėms išvaikyti desantininkai kelis kartus buvo paleidę ašarines dujas, bet žmonės nesiskirstė iki 6.00 val. ryto.
Kelias dienas po šios košmariškos nakties buvom lyg šoko būsenoj, negalėjom atsigauti, lyg drugys krėtė visą kūną, negalėjom užmigti, o prisnūdus vėl atgydavo visi nakties košmarai.
Štai tiek. Jei nors kiek šis mano pasakojimas Lietuvos labui būtų naudingas, būčiau laiminga.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 8–10