Deganti valanda
Naktis net zvimbė nuo įtampos: mane jau išvijo iš Spaudos rūmų, todėl vakare dar buvau užsukusi į “Jedinstvo” būstinę – maniau kaip nors atvesti į protą Valerą Ivanovą… Deja…
Dabar taip ir sėdėjau viena ausis prie radijo imtuvo, kita – prie diktofono, viena akis prie televizoriaus, kita įsmeigta į Savanorių gatvės žiedą. Duslus riaumojimas staiga mane visą prikalė prie lango – tankai. Vienas, du… Atrodo, trisdešimt. Kai su drauge išbėgom iš namų, televizija dar buvo mūsų… Mašinoje, kurią susistabdėm, sėdėjusi ponia rodė mums kočėlus: “Jeigu ką, aš jiems parodysiu.” Vargšelė, manė, kad mums ir šįkart pavyks taip, kaip pernai prie Spaudos rūmų: nudainuoti juos į pelkę.
Prie Televizijos bokšto išvydau minią žmonių ir jau riaumojančius, draskančius asfaltą šarvuočius. Su drauge pradėjom ropštis į kalniuką, bokšto tvoros link. Staiga – šūvis, ir oro banga, atsimušusi į paširdį, nusirito ir sulenkė kojų pakinklius. Paskui antras šūvis, ir vėl tas pats. Naiviai paklausiau šalia besiropšiančios moters: “Ponia, ar ir jums taip atrodo, kad visąlaik taiko į tave?” Atsakymo negirdėjau, nes kažkas jau tempė už rankovės: jie atvažiuoja iš kitos pusės, skubėkite prie bokšto. Bėgom paknopstom, kol atsimušėm į tvorą – vyrai šoko per ją, o mes su drauge ėmėm ieškoti įėjimo. Staiga kažkoks vyras tvoroje rado skylę ir ėmė moti visiems…
Kai atbėgom, šarvuočiai jau supo bokštą. Dar akimis išmatavau atstumą tarp savęs ir šarvuočio: ar spėsiu perbėgti į gynėjų gretas, ar lukterėti, kol pravažiuos mirties mašina. Spėjau ir atsidūriau pirmoje gynėjų eilėje, tiesiai priešais šarvuotį. Draugė meldė kažkokio vyro, kad jis ją užstotų – bokštą supo penkios septynios žmonių eilės. Staiga – šūviai į bokšto langus, ir mane nuplikė lyg šiol nepatirta baimė: karas vyko ne kažkur, o čia, ir kariaujama buvo ne su kuo nors, o su mumis. Visi filosofiniai samprotavimai apie tai, kad mes stipresni už tuos ginkluotus, tuo metu kažkur išnyko, pajutau bejėgiškai nusvirusias rankas ir taip norėjosi turėti jose bent tą kočėlą.
Vėl šūviai, ir mano draugė kišenėje paslėpė akinius, kad jau šaudo į žmones – tokios minties nebuvo, ji galvojo apie apgailėtiną mūsų optiką… Ant galvų ėmė žirti stiklai: du gabalai bumbtelėjo man per galvą… Neištvėriau ir ėmiau trauktis tvoros link – gėda prieš likusiuosius, bet neištvėriau. Draugė sekė įkandin manęs, ir gėdijo mane, kad neišlaikiau…
Nuošaliau bokšto irgi vyko karas, bet ne toks kraupus. Mačiau, kaip šarvuotis traiškė mašinas, kaip savo tūta daužė per autobusą: kaip iš peties užsimoja ir… Mačiau, kaip prie to autobuso jis spaudė žmones, kaip kumščiais jie daužė iš bejėgiškumo per tą metalo krūvą. Girdėjau, kaip žmonės šaukė gydytoją, girdėjau savo balsą “Lietuva!” Viskas kaip per rūką…
Paskui tamsų nakties šydą sudraskė dvi žalios raketos: “nugalėtojai“ triumfavo. Per šūvių ataidus girdėjome nerišlios kalbos nuotrupas – kalbėjo vienas iš gelbėtojų. Pažinau Jermalavičių… Tačiau šaudė toliau, prožektoriai šukavo žemę ir išplėšdavo iš nakties tai žmogaus veidą, tai trapų, bejėgį žmogaus siluetą, tai aplinkinių namų langą. Bokšto link prabėgo jedinstveninkų kolona, žmonės skandavo “okupantai, fašistai, gėda”, dangus maišėsi su žeme…
Po pusvalandžio aikštelę aplink bokštą ėmė valyti šarvuočiai – spaudė žmones prie tvoros, paskui tai vienur, tai kitur ją išgriovė, ir žmonės ritosi nuo kalniuko žemyn. Šūviai retėjo, ir mes su drauge apėjom visą mūšio lauką. Zujo greitosios, jau nuo kalno, jau iš aukšto į mus žvelgė šarvuočių vamzdžių kiaurymės ir tuščios jų savininkų akys. Visai arti jų stovėjo vaikinas ir laikė plakatą. Pamanėm, jedinstveninkas, jei taip įžūliai stovi šalia mirties. Ant plakato buvo užrašyta: “Okupantai, lauk!”…
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 49–51