1991 m. sausio 12 d. du kartus (iš ryto ir po pietų) maždaug po keturias valandas kartu su žmona budėjom prie Televizijos bokšto. Saugoti šį svarbų Lietuvos Respublikos objektą nusprendėme ir iš šeštadienio į sekmadienį. Prie bokšto atvykome prieš 24.00 val. Čia radome koncertuojantį “Armonikos” ansamblį. Pasibaigus koncertui, po kurio laiko nuėjome pas visiškai gretimai gyvenančius draugus išgerti kavos puodelio. Tik spėjus nueiti, šeimininkė sušuko: “Važiuoja tankai”. Kosmonautų prospektu bildėjo didžiulė kolona.
Labai greitai atsidūrėme aikštelėje prie centrinio įėjimo į Televizijos bokštą. Čia jau buvo didžiulė minia, o iš aplinkinių namų vis bėgo daugybė žmonių į pagalbą. Sudervės gatvės gale iš Kosmonautų prospekto pusės girdisi tankų variklių riaumojimas, o iš galingų garsiakalbių skelbiama: “Ostalas odna minuta…” Mano laikrodis rodė 1.30 val. Pasigirdo tankų patrankų salvės. Į kiekvieną salvę žmonės atsakė: “Lietuva, Lietuva…” Niekas nė nebandė trauktis. Tankai paleido didžiulius dūmų debesis, kuriuos vėjas nešė į mūsų pusę. Visi reagavo: “Dujos, dujos”. Griebėsi iš termosų drėkinti skareles, šalikus burnoms pridengti. Vieni kitus bandė raminti, kad tai dūmai, o ne dujos.
Pagaliau šeši sunkūs tankai Sudervės gatve pasirodė nuo Žvėryno pusės. Jiems kelią pastojo skersai pastatytas smėlio barstytuvas. Tankas šį barstytuvą mūsų akivaizdoje sutraiškė kaip degtukų dėžutę. Pervažiavo ir greta buvusias dvi lengvąsias mašinas. Žmones akino nepaprastai galingi tankų prožektoriai, o žemai nuleisti tankų patrankų vamzdžiai intensyviai sukiojami gąsdino žmones. Buvau per kokius 3–4 metrus nuo vieno tanko vamzdžio, tačiau supratau, kad mano kryptimi jis nevažiuos, o suks į kalną, kad apeitų Televizijos bokštą. Bandydami įvažiuoti į kalną, kuris yra kairėje nuo centrinio įėjimo, tankai kurį laiką trukdė vienas kitam. Tuo tarpu gyva žmonių grandinė pastojo jiems kelią. Suderinę manevrus, jie riaumodami metėsi į šią gyvąją kliūtį. Stati pašlaitė ir palyginti minkštas gruntas tankams sutrukdė iš karto išvystyti didelį greitį, todėl žmonėms pasisekė pasitraukti (tik nežinau ar visiems).
Visą laiką, o ypač kai sunkieji tankai nuvažiavo prie paties bokšto, buvo šaudoma iš kulkosvaidžių ir pabūklų. Prie bokšto pasigirdo automatų serijos, dūžtančio stiklo žvangesys. Bokšte iš automatų intensyviai buvo šaudoma apie valandą, o pavieniai šūviai buvo girdėti ir vėliau. Šiek tiek pritilus intensyviam šaudymui bokšte, ant kalno, prie tvorų susitelkusius žmones pradėjo vaikyti lengvieji tankai, važiavę dideliu greičiu. Mūsų policijos grandinė bandė atskirti žmones nuo tankų ir desantininkų, kurie taip pat vijo žmones šaudydami iš automatų. Mačiau, kaip tuo metu vienas milicininkas susigriebė už kojos, netoliese jo buvęs kitas žmogus sukniubo ant draugų rankų. Iš automatų šaudančių desantininkų eisena šviesaus dangau fone atrodė kaip girtų žmonių – netvirta, svirduliuojanti.
Netoli mūsų buvusios greitosios pagalbos mašinos viena po kitos išvažiuodavo su sužeistaisiais ir užmuštaisiais.
Pasibaigus armijos puolimui, per Sudervės gatvėje esančią minią dideliu greičiu Žvėryno link nuvažiavo didžiulis tankas ir štabo automobilis. Iškišęs automatą automobilio vairuotojas, šalia jo sėdintis kariškis intensyviai šaudė iš automatų. Šūviais save drąsino ir tanku važiavę kareiviai.
Norėčiau atkreipti dėmesį į visą laiką šios sovietų armijos atakos metu naudotą ginklą – intensyvią šviesą skleidžiančius galingus tankų prožektorius. Akinančios šviesos srautas visą laiką būdavo nukreipiamas į minią. Tai puolimas prieš žmonių akis, kurios neigiamos pasekmės anksčiau ar vėliau pasirodys. Tai ne tik psichologinis gąsdinimas.
Susirinkusių Televizijos bokšto ginti žmonių vienintelis ginklas buvo galingas skandavimas: “Fašisty”, “Ubijcy”. “Okupanty”, “Judy” ir kiti. Ypač šventvagiškai atrodė visą laiką per galingus karinius garsiakalbius sklindantis Jermalavičiaus kreipimasis: “Broliai ir sesės…”
1991 m. sausio 13 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 45–48