Visą sausio 12 d. buvau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, o vakare buvau prigulusi pailsėti. Išbudino baisus trenksmas. Šokau, įsijungiau radiją, išgirdau, kad prie Televizijos bokšto važiuoja tankai. Išgąsčio nejutau, puoliau rengtis, norėjosi ten būt kuo greičiau. Koridoriuje susidūriau su beišeinančiais kaimynais. Sėdom į mašiną, važiavom link bokšto. Išlipusi bėgau arčiau, užsiropščiau ant pašlaitės prie bokšto. Ten jau stovėjo du tankai. Žmonės buvo jiems užtvėrę kelią. Pribėgusi aš irgi atsistojau, persižegnojau. Stovėjau prieš tanką. Išgirdom dūžtančius stiklus. Žmonės šaukė “Lietuva”. Šaukėm ir mes.
Atvažiavo dvi greitosios. Jas praleidom ir vėl užtvėrėm kelią tankams. Iš bokšto pusės pradėjo šaudyti. Kulkos zvimbė virš galvos.
Priėjusi prie manęs viena moteris paklausė, ar aš nebijau mirti. “Ką padarysi, jei reikės mirsiu”.
Nuo bokšto atbėgo vyrai, šaukė, kad vidų užėmė, yra žuvusių, prašė trauktis, kad nebūtų daugiau aukų, kraujo.
Mes atsitraukėm, nusileidom žemyn. Nusivyliau, kad bokšto neapgynėm. Ėjau pėsčia namo ir meldžiau Dievą, kad saugotų Aukščiausiąją Tarybą. Maldavau Dievą ir parėjusi namo.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 38–40