Į Vilnių atvažiavau šeštadienio vakare, su dviem draugais. Budėti nusprendėme prie Televizijos ir radijo komiteto. Žmonės buriavosi prie abiejų įėjimų į pastatą. Visų buvo gera nuotaika, žmonės šildėsi, užkandžiavo, žiūrėjo išneštą televizorių, linksminosi. Šokome pritariant armonikai iki 1.30 val. Tada išgirdome tankų šūvius. Garsas sklido nuo Televizijos bokšto pusės. Po kelių minučių Konarskio gatve pravažiavo gal 10 karinių mašinų, jas palydėjome šūksniais. Dar girdėjome per televiziją šnekant Butkevičių. Nuo gatvės pusės, prie įėjimo į Radijo komiteto pastatą, prasidėjo šaudymas. Aš su draugais stovėjau prie įėjimo į Televizijos komiteto pastatą. Nemažai žmonių bėgo prie gatvės, šūvių link. Kažkas sušuko, kad susikibę rankomis spaustumėmės prie įėjimo į Televizijos komitetą. Įėjimą apstojo gal dešimties eilių žmonių būrys. Kai kurie pasitraukė į šoną. Iš viso galėjo būti apie 50–60 žmonių. Skanduojant “fa-šis-tai” ir jau nenutrūkstant šaudymui, žmones, užtvėrusius įėjimą, puolė desantininkai, pilna kovine apranga: šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, automatais. Kiekvienas iš jų metė po vieną ar kelis, ritinėlio formos, sprogstamuosius paketus. Aš stovėjau trečias ar ketvirtas eilėje (iš priekio) ir, kadangi esu aukštas, tai mačiau, kaip desantininkai su pasitenkinimu į mus mėto sprogmenis. Ar šaudė į žmones nesupratau, nes po pirmųjų sprogimų atsirado tarsi migla, jautėsi aštrus sieros ar parako kvapas. Girdėjosi tik stiklų dužimas ir šaudymas. Po kiek laiko, kareiviams kažkur dingus, pamačiau, kad prie durų nebuvo prasiveržta. Vyriškiai nuvedė kelias sukruvintais veidais moteris. Kažkas sušuko, kad vyrai eitų į komiteto vidų, kur stovėjo ir milicininkai. Be perstojo šaudė. Galima buvo gerai atskirti, kad po serijos tuščiais, būdavo 3–4 serijos tikrais šoviniais iš automatų ir kulkosvaidžių. Tankai, kaip supratau, šaudė tuščiais užtaisais, kad sukeltų dar daugiau garso. Netrukus pradėjo sproginėti granatos (gal mokomosios). Siaubingas jų garsas spaudė prie žemės, bloškė į šalį. Tarp medžių pasirodė ir lengvieji tankai, su juos lydinčiais desantininkais, besiartinančiais prie įėjimo į Televizijos komiteto pastatą. Viskas atrodė kaip daugybėje apie karą matytų filmų, gal net baisiau, nes dar nesuvokiau, ką išgyvenau, netikėjau, kad skrieja kulkos. Tačiau tai buvo tikrovė. Desantininkai elgėsi kaip per tikrus manevrus, nors jų priešai tebuvome mes – beginkliai žmonės. Galingas tanko prožektorius “šukavo” aplinką ir karts nuo karto pliūpteldavo tanko kulkosvaidis. Pro duris, kurios vedė į Televizijos komitetą, pradėjo išeidinėti vyrai – juos kariškiai skubino automatų buožėmis. Supratau, kad įsiveržę į Radijo komiteto pastatą jie perėjo ir į Televizijos pusę. Televizorių, išneštą prie durų, kažkas laiku nukėlė, nes tuoj prasidėjo visai beprasmis daužymas, žmogaus dydžio stiklai žiro ant mūsų, nenueinančių nuo įėjimo. Gerai apšviestuose, europietiškų bruožų desantininkų veiduose matėsi kažkoks žiaurus pyktis, įniršis, tarsi jie būtų privalgę stimuliatorių. Desantininkai plūdosi, kartais iššaudavo iš automatų. Pagaliau mus, nesitraukiančius, puolė automatų buožėmis. Daug kas traukėsi susiėmę už galvų. Vos spėjus nuvažiuoti lengviesiems automobiliams, stovėjimo aikštelės vidury jau sukiojosi tankas, pasišviesdamas prožektoriumi ir žerdamas kulkosvaidžio serijas. Viršutiniuose komiteto pastato aukštuose buvo girdėti dūžtantys stiklai ir šaudymas. Turbūt buvo vejami žurnalistai. Iš privažiavusios tanketės per garsiakalbį pasigirdo įrašas su Jermalavičiaus pareiškimu, lietuvių ir rusų kalbomis, apie valdžios perėjimą į nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas. Keli žmonės atsidūrė tanko prožektoriaus nuo gatvės atitvertame plote. Išėjimas per kiemą, kuriame stovėjo jau subyrėjusiais stiklais šiltnamis, man ir draugams buvo nežinomas. Teko susilenkus perbėgti tą apšviestą ruožą. Laimei, šūvių į mus nebuvo. Desantininkai, turėdami didelę jėgą, tuo pačiu buvo bejėgiai prieš žmonių susitelkimą ir ryžtą. Negalėdami šūviais išsklaidyti, jie naudojo ir automatų buožes, ir rankas. Pamačiau, kaip desantininkas einančią merginą griebė už pakarpos ir su įniršius trenkė ją į žemę. Išėjęs į gatvę pamačiau kaukiančias “greitąsias”, sunerimusius korespondentus. Šūviai aprimo, kovinės mašinos sukinėjosi, gąsdindamos žmones. Prisijungiau prie žmonių, šaukiančių “fa-šis-tai”. Pastatas buvo užimtas. Jau anksčiau čia stovėję šnekėjo apie vieną užmuštą ir daugybę sužalotų žmonių. Sunerimę nuskubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 19–21