Dėl sovietų armijos nusikaltimų
1991 m. sausio 13-osios naktį apie 2.00 val. sovietų okupacinė armija padarė baisų nusikaltimą Vilniuje prie Televizijos bokšto.
Jau sausio 11–12 dienomis sovietų armijos kariškiai siautėjo Vilniuje, užgrobdami Spaudos rūmus, Krašto pasaugos departamentą ir kitus svarbius Lietuvos valstybinius objektus, panaudodami ginklą prieš taikius gyventojus. Šie grubūs kareivių veiksmai labai sujaudino Lietuvos piliečius. Sunerimę daugelis gyventojų rinkosi prie kitų svarbių objektų, stengdamiesi bent savo buvimu apsaugoti juos nuo užpuolimo. Aš irgi negalėjau likti nuošalyje, nes jaučiau pareigą kuo nors prisidėti prie atkurtos Lietuvos valstybės stiprinimo. Laisvu nuo darbo laiku, o taip pat naktimis, stengiausi budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie Televizijos bokšto, netoli kurio aš gyvenu. Žmonių susirinkdavo labai daug. Nors ir susijaudinę, bet visi nusiteikę draugiškai dainavo, šoko, mitingavo, skandavo: “Lie-tu-va!”, “Lais-vė!”
Gerieji žmonės susirinkusius ir sušalusius naktimis vaišindavo arbata, kava, sumuštiniais. O kėdainiškiai buvo atvežę pilną mašiną ką tik iškeptų bandelių ir karštos arbatos. Ir taip kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą.
Sausio 12 dienos vakarą aš kažkaip intuityviai jaučiau didelį nerimą: visi požymiai rodė, kad kariškiai šiąnakt bandys vėl užimti kai kuriuos svarbius objektus. Apsisprendžiau: budėsiu visą naktį prie Televizijos bokšto. Ir šį vakarą kaip niekad buvo susirinkę daug žmonių. Skambėjo dainos, muzika, vyko anekdotų vakaronė. Nors nuotaika buvo nerami. Ypač po to, kai apie 12.00 val., t.y. 24.00 val., buvo perduoti nauji Lietuvos radijo šaukiniai ir diktorius prašė gerai juos įsiminti, tai pakartodamas kelis kartus. Tačiau žmonių prie Televizijos bokšto nemažėjo. Čia buvo susirinkę gal 7–9 tūkstančiai. Ypač daug jaunimo. Nors buvo ir mano amžiaus, t.y. 50–60 metų vyrai ir moterys, taip pat ir dar vyresnių. Pamenu tris pagyvenusius vyriškius, stovinčius bokšto papėdėje prie įėjimo. Užkalbinęs juos sužinojau, kad jie dzūkai, gyvena Vilniuje ir labai yra patriotiškai nusiteikę ir pasiryžę savo kūnais ginti Lietuvos nepriklausomybę. Vienas jų sakė, kad, išeidamas iš namų, esą atsisveikino su žmona ir vaikais ir nebijąs mirti už Lietuvos nepriklausomybę.
Ir štai priartėjo ta lemtinga valanda. Per vietos radijo tašką išgirdome, kad link Televizijos bokšto pajudėjo tankai ir kita karinė technika. Maždaug apie 1.40 val. jau pasirodė karinės technikos kolona. Pasigirdo pirmieji pabūklų šūviai, kurie sudrebino orą ir atrodė, kad ant mūsų griūva bokštas. Žmonės neišsigando, susispietė glaudžiau aplink Televizijos bokštą. Didžiulė žmonių minia užtvėrė bet kokį priėjimą prie bokšto. Aš stovėjau prie centrinių durų, truputį kairiau. Už manęs buvo mažiausiai 7–9 eilių žmonių siena. Aš buvau antroje eilėje. Šalia manęs stovėjo du vyriškiai. Mes susikabinome už parankių. Buvome pasiryžę nepraleisti kariškių prie bokšto. Pabūklų šūviai mūsų neišgąsdino. Skandavome: “Lie-tu-va!”, “Lais-vė!” O iš radijo imtuvų jau sklido nerimastingas Lietuvos televizijos vakaro žinių vedėjos E.Bučelytės balsas. Girdėjosi šūviai. Supratau, kad šturmuojamas Radijo ir televizijos komitetas. “Jie jau įsiveržę į vidų. Pirmame aukšte šaudo… Desantininkai jau antrame aukšte… Mes dar gyvi… Mes laikomės…”, – tai buvo paskutinės diktorės frazės. Jos balsas nutrūko.
Kas vyko žemiau, t.y. prie įėjimo į Televizijos bokštą pastato, o taip pat ir pačioje Sudervės gatvėje, galėjome tik spėlioti: girdėjosi šaudymas iš pabūklo, vėliau kulkosvaidžio, žmonių šauksmai. Viskas susiliejo į kažkokį chaosą. Bet tai truko neilgai. Greitai pamatėme, kad bokštą supa tankai iš visų pusių. Jie pralaužė tvorą ir priartėjo prie pat mūsų per 2–3 metrus, kitur – dar arčiau, nes girdėjosi žmonių klyksmas. Sustoję tankai prie pat mūsų kelis kartus iššovė ir labai apsvaigino. Žmonės nesitraukė. Tada iššokę iš tankų kažkokios žmogystos negyvais veidais pradėjo į mus šaudyti iš automatų, tikriausiai virš galvų ar žemyn. Mes šaukėme “Lie-tu-va!” Tada, kairiau nuo manęs, už nugaros pasigirdo sprogimai ir išsiveržė aitrios dujos. Išgirdau moterų klyksmą. Kažkas degė. Ir tada desantininkai automatais pradėjo mušti žmones ir veržtis prie bokšto. Mačiau, kaip karėje pusėje stovėjęs vyriškis smūgiu buvo partrenktas, mušamos moterys. Taip desantininkai skynėsi kelią link bokšto. Prišokę prie lango ir jį išdaužę, įsiveržė į pirmą aukštą. Girdėjosi rusiški keiksmai ir automatų šūviai. Pirmame aukšte esantys žmonės kariškiams pastojo kelią.. Mačiau, kaip vaikinas, paėmęs priešgaisrinę žarną paleido vandenį, bet greitai jis buvo nublokštas ir vanduo tekėjo savaime. O dūmai sklido iš visų pusių, mums graužė akis, gerklę, aš net nepamenu, kaip atsidūriau už tankų. Tačiau vieni kitus drąsinome ir nesitraukėme. Dabar jau šaukėme ne “Lietuva!”, o “Fa-šis-tai!” Į mus buvo atsukti patrankų vamzdžiai, o desantininkai šaudė į mus iš automatų. Maniau, kad jie šaudo tuščiais šoviniais, tačiau greitai įsitikinau, kad tai netiesa. Mačiau, kaip vienas žurnalistas, nešinas kamera ir susiėmęs už galvos, ėjo link greitosios pagalbos mašinos, o kitą vyriškį jau išnešė ant rankų.
Mūsų policininkai buvo drąsūs: stovėjo prie bokšto pirmose gretose, t.y. tarp desantininkų ir žmonių minios, bet jie irgi buvo beginkliai ir nieko negalėjo priešpastatyti brutaliai jėgai. Mes tik stengėmės kiek galima apsaugoti moteris ir vaikus, prašydami juos pasitraukti toliau.
Po bokšto užėmimo policininkai bandė žmones įkalbėti pasitraukti toliau. Aš, kaip ir kiti, nepaklusau. Tada tankai manevruodami mus stūmė nuo skardžio į gatvę, kareiviai iš automatų šaudė į beginklius žmones. Ir šiame žmonių aimanų bei šūvių chaose pasigirdo iš kariško garsiakalbio balsas. Atpažinau, kad tai Jermalavičiaus įrašytas tekstas. Buvo sakoma, kad visą valdžią paėmė Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba neteko galios, kad ji jos ir niekada neturėjo. Prašoma visų ramiai skirstytis namo, nes ten laukia tėvai, broliai, vaikai. Taip pat sakoma, jog bus liaudies valdžia, kuri gins darbininkus, valstiečius, inteligentiją. Broliai ir sesės...
Štai tokias nesąmones skleidė ir keletą kartų kartojo iš kariškių garsiakalbio. Atrodė, kad vėl viskas grįžta į 1940 metus: toks pat begėdiškas melas, brutalus jėgos naudojimas, kurtinanti bolševikų demagogija. Ir apėmė mane kažkoks iki šiolei nepatirtas jausmas: tai nebuvo pyktis, bet kažkoks šlykštumas, tartum būčiau prarijęs svetimkūnį.
Daugelis žmonių ir toliau nesiskirstė. Sutikome grupę užsienio žurnalistų. Jie kalbėjo angliškai. Kiekvienas stengėsi pasakyti, ką jis matė, išgyveno. Aš tik spontaniškai ištariau, kad visa tai, kas čia įvyko, yra juodžiausias tarybinis fašizmas (it is a black sovietish fashism). Gerai, kad šiuos tragiškus įvykius matė ir įamžino daugelis žurnalistų. Bolševikams nepavyks nuslėpti šio nusikaltimo, nors jis buvo vykdomas tamsoje, slaptai. Anglijos žurnalistai užtikrino mus, kad pasaulis tikrai pamatys šiuos vaizdus jau kitą dieną. Buvome dėkingi jiems, kad rizikuodami savo gyvybe, žurnalistai įamžino taikių žmonių žudynes Vilniuje, sausio 13-osios naktį, prie Televizijos bokšto.
Jau praėjo kelios valandos po bokšto šturmo, bet žmonių dar buvo gausu. Jie buriavosi prie sulaužytų mašinų, piktinosi barbariškais kariaunos veiksmais ir tarėsi, ką toliau daryti. Gaudėme radijo bangas, nes nežinojome situacijos mieste. Bet čia pat pasigirdo dar vienas kariškų mašinų kolonos kauksmas. Pro mus pralėkė tanketės. Lėkdamos negrabiai užkabino lengvąjį automobilį ir jį sutraiškė. Atlėkusios prie bokšto kelis kartus iššovė į bokšto kupolą. Supratome, kad bokšto gynėjai dar ten. Bandžiau pažiūrėti iš arčiau, tačiau kareiviai neprisileido. Iš to, kiek matėsi tamsoje, galima spėti, kad prie bokšto vyko kažkoks judėjimas. Maniau, kad atvykusieji pakeis čia esančius kariškius ar tankus. Tačiau šios mašinos ilgai čia neužsibuvo. Gal jos kažką atvežė arba išvežė iš bokšto, nes greitai visos išvyko atgalios. Tuo pačiu laiku buvo atvažiavusios 4 ar 5 lengvosios mašinos su taksi ženklu, kurios tiesiai nuvažiavo prie bokšto. Atgal jos sugrįžo jau be žmonių. Vieną taksi (su ženklu JND) sustabdžiau ir paklausiau vairuotojo, kokius žmones jis atvežė, iš kur ir kokiam tikslui. Vairuotojas tepaaiškino, kad atvežė du vaikinus iš Radijo ir televizijos komiteto, esą jie čia nori kažką pasižiūrėti. Tikriausiai galėjo būti atvežti kažkokie specialistai.
Dar šiek tiek pabuvęs, nuėjau namo. Apie 6.00 val. įsijungiau radijo imtuvą – apie įvykius Vilniuje informavo “Laisvė” (“Svoboda”). 8.00 val. išvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos.
Apie savo sveikatą net nepagalvojau: ne tas rūpėjo. Tačiau vienos medikės raginamas nuėjau į Vilniaus I ligoninę pas neuropatologą traumatologijos skyriuje. Mane apžiūrėjo ir davė nukreipimą į 2-ąją ligoninę Subačiaus gatvėje, kur ir buvo paskirtas man gydymas
Sausio 14 d. kartu su Mokytojų sąjungos aktyvu išsiuntėme telegramą TSRS prezidentui M.Gorbačiovui išreikšdami pasipiktinimą, o aš išsiunčiau asmeniškai savo vardu, kaip tų kruvinų įvykių liudininkas. Telegramą baigiau tokiais žodžiais: “Aš bjauriuosi tais, kurie davė įsakymą žudyti, ir tais, kurie šį įsakymą įvykdė”.
Sausio 17 d. savo parodymus pateikiau ir Lietuvos generalinei prokuratūrai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 9–15