1991 m. sausio 13 d. 0.30 val. išėjau iš namų Viršuliškėse ir pėsčias nuėjau link Televizijos bokšto. Pakeliui buvau sustojęs prie Spaudos rūmų, išdaužytomis desantininkų durimis. Ten buvo šeši jaunuoliai. Jie užlipę ant barikadų, kurias išvertė užgrobėjai – desantininkai, linksmino juos šokdami, leisdami muziką. Desantininkų vadas šokėjams griežtai liepė nulipti, ką jie ir padarė. Mačiau, kaip desantininkas, turėjęs raciją, labai įdėmiai klausėsi.
Tai buvo apie 1.00 val.
Toliau pėsčias nuėjau link bokšto. Tik priėjus prie jo, kur yra laiptai prie administracinio korpuso, ties pagrindine gatve, išgirdome, kad nuo Kosmonautų prospekto žlegsi tankai. Šalia stovėjęs vyrukas su žvake rankoje, kuri buvo įdėta į stiklinį indą, pasakė: “Na va, jau 1.30 val. ir tankai atvyko”. Jie sustojo apačioje, nes kelią jiems pastojo skersai pastatyti sunkvežimiai. Po trumpos pauzės, po 3–5 min., driokstelėjo siaubingas tanko šūvis. Po to trečias, ketvirtas. Taip jie šaudė apie 10–15 min. Apačioje apšviesti prožektorių tarp tankų matėsi kareiviai, kurie ruošėsi puolimui.
Po to netikėtai pasigirdo gaudesys gatvėje, esančioje šalia bokšto. Pasirodė tankai. Važiuodami jie apšviesdavo viršutinius gyvenamųjų namų langus, matyt, kažko ieškojo. Neužilgo ir jie pradėjo šaudyti, atrodė, kad jų pagrindinis noras įbauginti iki beprotybės stovinčius beginklius žmones.
Apie 1.40 val. kažkas atbėgo iš viršaus ir liepė jaunimui bėgti į viršų ir apjuosti bokštą susikabinus rankomis (bet tai buvo prieš pasirodant tankams gatvės viršutinėje dalyje).
Neužilgo pasigirdo automatų serijos ir tie patys patrankų šūviai pradėjo skleisti dūmus apačioje, kurie mus, stovinčius ant laiptų prie administracinio korpuso, vos pasiekdavo. Mes stovėjome ten iki galo, nes nebuvo jokios informacijos, kad jie prasiveržė viršuje ir žudo beginklius žmones.
Apie 1.50 val. atbėgo dvi merginos ir pradėjo aiškinti, kad desantininkai tankais traiško ir šaudo tikrais šoviniais į žmones.
Dar po kelių sekundžių nuo bokšto viršaus plūstelėjo jį ginusių žmonių minia. Jie nešė sužeistuosius ir šaukė „Greitąją, greitąją!“ Nešė pirmąjį sužeistąjį, kuris buvo be jokių gyvybės ženklų, pasruvęs krauju.
Man pasirodė, kad buvimas prie bokšto jau beprasmiškas. Nusprendžiau eiti prie Parlamento. Nuėjau prie stotelės ir sutikau moterį, kuri patvirtino, kad ji buvo viršuje ir kad jie susikibę rankomis nepraleido tanko, kuris važiavo į juos. Tuomet tankistas šovė iš tuščio šovinio ir ji besąmonės krito. Atsipeikėjusi pamatė, kad ją kažkas už pečių traukia iš po tanko vikšrų, kuris važiavo per minią link bokšto.
Viena detalė. Prie stotelės atėjusi viena moteris pranešė, kad jai skambino iš Parlamento ir kad reikia skubėti į Nepriklausomybės aikštę.
Mintyse nusistebėjau, nes dar vyko žudynės ir abejotina, kas galėjo jai skambinti ir pasakyti. Turbūt buvo nurodyta, kad nuo bokšto kuo greičiau žmonės nueitų…
Aikštėje prie AT rūmų kalbėjausi su dalyviu, kuris gynė bokštą. Jis man papasakojo, kad tankas į juos važiavo tiesiai, nesustodamas ir vos jo nesutraiškė. Kadangi jis buvo prie pat bokšto, tai matė kaip desantininkai gynėjams, kurie nešė sužeistuosius, daužė per rankas ir norėjo sužeistuosius atimti.
Tai tokie prisiminimai.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 58–61