Kiekvienam, kuris nešaudo mūsų…
Po “Kruvinojo sekmadienio” aukų laidotuvių ėjau pro Raudonojo kryžiaus ligoninę. Nerimi plaukė šaltas ižas. Atrodė, kad jis neša mūsų krūtinių skausmą, kad… Ir tada pro ligoninės vartus išėjo keli žmonės. Vienas iš jų, tikriausiai šeimos galva, nešė baltame paketėlyje naujagimį. Nežinau, ar jie buvo laimingi, nes jų veiduose nebuvo šypsenos. Jie nusinešė mažą žmogelį į nežinia kokį gyvenimą.
O mintis gynė mintį. Blykstelėjo tolimos vaikystės vaizdai. Su mama keliavau į bažnyčią. Švietė saulė ir dangus buvo giedras. Pūtė lengvas vėjelis, vilnijo platus javų laukas… Atsigręžiau –link mūsų artėjo baisiai didelės mašinos. Jų ratai į šonus purškė kamuolius dulkių, kurie kilo į viršų, plėtėsi. Šokom per griovį. Aukštai sunkvežimiuose sėdėjo pilki kareiviai. Paskui mašinas šokinėjo prikabintos patrankos, barškėjo kariškos virtuvės. O grįždami iš bažnyčios sutikome ir pėstininkus. Prieky jų jojo raiti vadai, o paskui juos sekė rikiuotės kareiviai. Pakele klegėjo tankai… O po metų šią kariauną puolė vokiečiai. Per pačią ilgiausią dieną. Tarybinė armija pakriko. Pamiškėm, pasimetę nuo savo dalinių, kareiviai traukė į Rytus. Ėjo pas ūkininkus, prašė “chleba” ir “moloka”. Ir visur juos maitino, slėpė nuo piktų akių, o jie sakė: “Bolšoje spasibo. Eto nikogda nezabudem!”
Paskui…
Paskui jie sugrįžo… Vokiečių “Tigrai” jų nesuturėjo. Kaimo moterys vėl šviežiu pienu girdė sužeistuosius. Žemė dvokė lavonais, nenorom sklaidėsi degėsių dūmai.
Paskui…
Paskui, o kas buvo paskui? Prasidėjo teroras. Pilki kareiviai ėmė šaudyti žmones, deginti jų sodybas, saviems pakalikams talkininkaujant, vežti juos į Sibirą. Kūrė kolchozus… Laiko tėkmė ėmė gydyti ir pačias skaudžiausias žaizdas.
Ir štai, po tiekos metų – Vilnius, Televizijos bokštas! Siaubo naktis.
Vėlokai baigiasi Lietuvos bitininkų sąjungos suvažiavimas. Išeiname iš Profsąjungos rūmų, esančių ant Tauro kalno. Lyja. Bet mes, keli bičiuliai, patraukiame į Nepriklausomybės aikštę. Joje minios žmonių. Vaikšto, šnekučiuojasi, juokauja. Niekas net neįtaria, kad už kelių kilometrų, tikriausiai Šiaurės kariniame miestelyje, jau burzgia sovietinių tankų varikliai, o desantininkai dalijasi kovinius šovinius, kad galėtų mus žudyti. Lietus kiek nurimsta. Naktinis troleibusas mus veža į Karoliniškes. Prie Televizijos bokšto Sudervės gatvėje šimtai lengvųjų automobilių, keliukas į kalną užverstas sunkvežimių barstytuvų, pripiltų žvyro. Žinant tankų galybę juokingai atrodo ši užtvara! Einu per kalną namo Architektų gatvėn. Žmonių ir čia netrūksta. Juk šeštadienio vakaras. Vieni eina budėti, kiti jau traukia namo. Dangus apsiniaukęs, bet nelyja. Blausiai dega apšvietimo lempos. Prie bokšto galvoju eiti apie 4 valandą, kai ten sumažės žmonių, kai jaunimas išsišoks (tą naktį lyg ne prieš gerą visi, kas ten buvo šoko, linksminosi), liausis dainuoti. Bet numigti neteko. Buto langus sudrebino patrankų šūviai. Šaudė kažkur Savanorių prospekte, o gal ir arčiau. Matėsi blykstelėjimai, po to atlėkė ir šūvių garsas. Lazdynų gyventojai bėgo prie bokšto. Šoko iš automobilių, kas iš kur – visi tik į kalną, tik greičiau, kad galėtų pastoti kelią atvažiuojantiems. Kai užšokau ant kalno, pamačiau kamuolius juosvai pilkų dūmų. Jie virto iš Sudervės gatvės, iš ten, kur buvo centrinis įėjimas į Televizijos bokštą. Iš to dūmų debesies kvapo netekusios išniro kelios moterys. Jos perspėjo: “Leidžia dujas!” Atsidūriau ant kalno, iš kur gerai matėsi Sudervės gatvė, viadukas per Kosmonautų prospektą, o dešiniau, išsivadavęs iš dūmų ir pagrindinis įėjimas į Televizijos bokštą. Apačioje, beveik po kojomis, stovėjo trys kovinės mašinos. Didžiulis tankas, ilgu vamzdžiu, lyg dramblys straubliu, švaistėsi į šonus, daužė greta stovėjusio autobuso langus, žmonės jį buvo apspitę iš visų pusių. Kad pabūklo vamzdis neužrėžtų per galvas jie vienas po kito lenkėsi ir vis šaukė “Lietuva! Lietuva!! Lietuva!!!” Kairiau buvęs šarvuotis iš po ratų ėmė leisti kamuolius dūmų. Dingo viskas, kas tik buvo apačioje, dūmai plaukė ir nuo centrinio įėjimo, tačiau jie pakilo iki mūsų ir nusisuko į šoną. Čia, ant šito kalno buvo labai daug vilniečių. Greta manęs kažkas sušuko: “Tankai!” Atsigręžiam. Išties, iš priešingos pusės nuo pamiškės, esančios ties “karveline”, žybčiojo žibintų šviesos. Jie, aišku, apvažiavo iš priešingos pusės pakriūte, kur jokių užtvarų nebuvo. Visi puolėme prie tvoros ir kaip beždžionės lipome per ją. Vaikinai pakylėjo merginas, paskui patys persikorė ir dūmė prie bokšto pagrindo – jo apvalios stiklinės sienos. Nesunkiai persiverčiau kiton pusėn ir aš, pliumptelėjau ant žemės ir pievute nukūriau su visais, krūtine pasiryžusiais sulaikyti plienines mašinas. Šis trumpas bėgimas man priminė bičių spiečių – žmonės per minutę kitą lipte aplipo bokšto apačią, prisispaudė vienas prie kito. Greta buvo vieni vyrai. “Minia gali susiūbuoti”, – perspėjo vyriškis, stovėjęs visiškai netoli, – “ir galim pargriūti. Laikykimės!” Tankai artėjo prie mūsų. Štai jie jau visai netoli, jau girdisi vikšrų bildesys, galingų variklių riaumojimas. Jie mus supa. Įsižiūriu: virš bokštelių – kulkosvaidžiai, prie jų po kareivį. Tankais prisidengę sėlina desantininkai. Kalašnikovo automatus laiko kiek atkišę į priekį. Ant ginklų uždėti žvilga trumpi, bet platūs peiliai. Mes kiek gerklės išrėkia šaukiame: “Fašistai! Fašistai!! Fašistai!!!” Gal ir nederėtų tokiu metu taip daryti, bet minios nesuvaldysi ir jai turi tik pritarti. Rankas iškėlę į juos vis mojame ir vis šaukiame. O jie važiuoja ir eina ratu aplink mus ir pastatą. Paskui šituos tankus atklega kitas daug už juos didesnis ir… sustoja. Truputį pakelia vamzdį ir ugnimi rėžia į mus. Oro banga kilsteli aukštyn širdį, nudiegia ją. Po stovėjusių kojom ima sproginėti sprogstamieji paketai. Purpsi automatai, žemėn byra stori stiklai, gomurį kerpa parako dūmai. Žmonės buvę greta retėja, iš trečio aukšto kažkas nušoka, tiksliau virve nusileidžia ir dingsta tarp čia dar esančių. Desantininkai jau viduj ir ten šaudo trumpom salvėm. Pro tankus išeinu laukan, tai yra pievutėn. Prie gulinčio pripuola keli jaunuoliai. Jie iš aptvaro neša tą žmogų – neaišku, gyvą ar jau nukautą. Kiti nuveda sužeistąjį į koją. Sukiojuos čia, lyg kulkos laukdamas, bet jos, aukščiau galvos, darydamos aiškią trajektoriją šviečia it kokios kibirkštys. Dvimetrinė tvora guli ant žemės. Aplink bokštą važinėja tankai ir vaiko paskutinius bokšto gynėjus, kartas nuo karto akis užmuša galingi prožektoriai, pridėti prie pabūklų vamzdžių. Taip nušviečiant laukus ir kaimą mačiau tik vaikystėje, kai ėjo frontas. Palei išvirtusią tvorą atstatę automatus sustoja eilute desantininkai. Prie jų susirenka grupelė vyrų. Vienas energingai jiems aiškina: “Kas leido beginklius žmones žudyti?!” Aš jam atsakau: “Žiūrėk, jų akys stiklinės! Jiems žmogų – kaip musę…” Kareivukas pakelia automatą ir purpteli pro galvas į viršų! Vyrai uždainuoja: “Ant kalno mūrai, joja lietuviai, joja, joja lietuvaičiai…” Einu prie pašlaitės. Nuo viaduko atskuba pusšimtis vyriokų. Kelią jiems pastoja buvę netoliese gynėjai, bet jie greitai pro juos prabėga, vėl sutinka kliūtį, vėl išsisuka ir dingsta centriniame įėjime. Kalno šlaitu nusileidžiu žemyn ir pasiteirauju ten esančių, kas čia per delegacija. Keli balsai aiškina, jog “jedinstveninkai”, atskubėję padėkoti desantininkams už paramą… Nuo bokšto atneša sužeistąjį ir greit greitosios pagalbos mašina, degant mėlynam žiburėliui, jį išveža. Palengva sklaidosi dūmai, vis dar šaudo bokšto pusėje. Staiga ant kalno subraška garsiakalbis. Pasigirsta diktoriaus balsas: “Skaitome nacionalinio gelbėjimo komiteto pareiškimą. Sesės ir broliai, Lietuvos Respublikos vyriausybė nuversta. Skirstykitės, eikite pas tėvus namo. Ramiai ilsėkitės…” Tekstą kartoja rusų kalba. Aišku, tai įrašas, padarytas iš anksto. Einu Sudervės gatve Kosmonautų (dabar jau Laisvės) prospekto link. Žmonės, it bitės gavusios dūmų, jau išsiskirstę. Vienas kitas bevaikšto. Prie sankryžos, kur anksčiau tankas savo tūtą sukiojo, grupelė žmonių. Girdžiu – radijo klausosi. Kalba Kaunas! Dievui dėkui, kad pranešinėja, kas dedasi. Parlamentas neužimtas! Respublika dar gyva!
Žinau, jog Neris neša ižą. Šalti ledai plaukia į Vakarus. Jie išsineša mūsų vieni kitais nepasitikėjimą. Mes jau vieningi. Pamatysime, kaip greit išskaidrės upės vanduo, kaip gražiai virš jo ims šokinėti mažytės saulės kibirkštėlės, atšils žemė ir išplauks nauja duona, ta duona, kurios atrieksim kiekvienam, kurie tik nešaudo į mus.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 43–49