Televizijos bokšte
Buvau bokšto viduje su Krašto apsaugos departamento vyrais. Mūsų buvo apie 50 žmonių.
Niekas netikėjo, kad taip greitai viskas įvyks. Kareiviai labai greitai išdaužė langus ir sulindo į vidų. Aš jau nebespėjau pabėgti su kitais. Apsigynimui turėjau vamzdžio gabalą. Kai kareiviai pradėjo lysti į vidų, aš pribėgau prie jų (jie dar nebuvo viduje), bet pamatęs kiek jų daug ir kad jie lenda iš visų pusių, mečiausi į kitą bokšto pusę, galvodamas, kad ten galėsiu prasibrauti. Aplinkui mane nebuvo draugų. Kitoje pusėje kareiviai jau taip pat buvo beveik sulindę į vidų. Tuo metu išgirdau kareivius jau bėgant viduje. Aš greitai numečiau vamzdį ir dujokaukę. Kareiviai (jų buvo 6 ar 7) apsupo mane, parvertė ir pradėjo mušti, spardyti kojomis, pajutau smūgį į galvą kažkuo kietu (matyt šautuvo buože). Priėjęs karininkas pasakė, kad nemuštų manęs. Kareiviai nelabai jo klausė, bet vėliau vienas po kito atsitraukė. Jie baisiai šaukė, grasino, keikėsi. Liepė gultis galva į sieną. Aš priguliau šonu, bet ne visai, nes mes ten buvome pripylę vandens ir nenorėjau likti šlapias.
Tada pajutau skausmą galvoje, iš jos tekėjo kraujas. Taip išgulėjau apie 20 min. Priėjo karininkas. Matydamas, kad man iš galvos teka kraujas, truputį aprišo ją. Stovėjo pora sargybinių ir neleido net pajudėti. Po kiek laiko (maždaug 15–20 min.) tas pats karininkas mane ir dar vieną žmogų, sėdintį šalia manęs (jis buvo darbuotojas ir nesužeistas), nuvedė į kambarėlį, kuriame sėdėjo dar pora darbuotojų. Mus saugojo pora sargybinių. Po geros valandos įėjo kitas karininkas. Jis manęs paklausė kas aš toks. Atsakiau, kad VPI studentas. Jis pakvietė kareivį ir liepė jam mane palydėti iki tvoros.
Iki šiol nesuprantu, kodėl mane paleido. Ligoninėje susiuvo 6 cm žaizdą ir nustatė, kad įskeltas kaulas (nedaug).
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 41–42