Mes, dešimties žmonių grupė, susiskambinę telefonais susitarėme vykti sausio 12 d. į Vilnių, kad padėtumėme stovintiems sargyboje prie Aukščiausiosios Tarybos. Iš statybos tresto klubo etnografinio ansamblio pasiėmėm armoniką, galvojom pagroti ir padainuoti atitinkamas dainas bei padėti žmonėms praleisti tą naktį. Nuvažiavom apie 19.00 val. prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir iškart įsiliejom į minią žmonių. Ten grojo armonika, jaunimas šoko liaudies šokius, kuriuos ir mes pašokom. Paskui kunigas skaitė rožančių, o mes atsakydavom. Atėjo vidurnaktis, žmonės buvo kaip vienas kolektyvas, tokie mandagūs, kaip viena šeima. Išklausėm kaimo kapelos pasirodymo, po to padainavo choras “Vyturys” ir po pusiaunakčio prasidėjo nerimo valandos, perdavė, kad puola Ministrų Tarybos rūmus ir girdėjosi šarvuočių tarškimas. Tuoj viskas pasikeitė, žmonės nutilo ir veidai apsiniaukė, prapuolė šypsenos. Pro tunelį, esantį šalia AT, važiavo šarvuočiai, o žmonės sustoję šaukė “Lietuva!”
Po kiek laiko, per garsiakalbį pranešė, kad šarvuočiai atsitraukė ir nuvažiavo link kalno. Lengviau atsikvėpę žmonės vėl pradėjo garsiau kalbėti, bet jau buvo nebetoks žmonių bendravimas. Staiga išgirdome šūvius patrankų, bet tik šūvius, o sprogimų negirdėti, todėl tarnavę kariuomenėje ramino nebijoti, nes šaudo tuščiais šoviniais, gąsdina, norėdami sukelti paniką. Per garsiakalbį pranešė, kad puolamas Televizijos bokštas, kai kas šoko į lengvąsias mašinas ir nuvažiavo ten, norėdami padėti apginti. Tuoj išgirdom ir automatų salves, ir daugiau patrankų šūvių. Žmonės sunerimo, o per garsiakalbį pranešė, kad jau yra aukų ir sužeistų. Mes nuo įvykio vietos buvome kitoje Neries pusėje ir tik matėm lakstant greitosios pagalbos mašinas su įjungtom sirenom, kurios vežė ir vežė pro Aukščiausiąją Tarybą žuvusiuosius ir sužeistuosius. O mes stovėjom ir laukėm užpuolimo čia. Iš garsiakalbio pasigirdo V. Landsbergio balsas, jis prašė iš aikštės išvesti vaikus ir moteris, o vėliau pasiūlė visiems apleisti Aukščiausiąją Tarybą, nes jie nori gintis patys, nestatydami į pavojų civilių gyventojų, bet jo prašymo niekas neklausė, o tik šaukė “neisim!”, “Lietuva!”
Ir nors pranešė, kad tankai leidžiasi žemyn, link mūsų, nebuvo jokios panikos ir niekas nesitraukė, nežinau ar iš drąsos, ar dėl to kad nepalaikytų bailiais. Visi stovėjo sulaikę savyje jausmus, moterys ir merginos su ašarom akyse, o mes, vyrai, dar bandėm juokauti, kad į visus nepataikys, o jei ir klius, tai tik vieną sykį, o koks skirtumas ar šiandien, ar kitą sykį, nors žinosim už ką. Kadangi kunigas giedojo litaniją, o mes kauniečiai stovėjom prie kilnojamos televizijos mašinos, tai atsakinėjom į litanijos žodžius, nes tarp mūsų buvo mokančių ją mintinai. Aš ir mūsų ansambliečiai esame patekę į televizijos ekraną, kai TV diktorė pranešinėjo, kad jau braunasi pas ją į televizijos studiją, mus pradėjo filmuoti nuo kilnojamos televizijos mašinos. Prie manęs atsirado kunigas su korespondentu ir moteris turinti mikrofoną, kurie sakė, kad čia turbūt paskutiniai kadrai, nes tuoj gali būti nutrauktas ryšys. Ir tai buvo tiesa, mano duktė gyvenanti Kaune Šilainiuose ir sūnus Žaliakalny, sakė, matė mane ir kitus mūsų ansamblio narius. Ką kalbėjo į mikrofoną kunigas, aš negalėjau suprasti, nes žmonės aplinkui garsiai skandavo “Lietuva!”
Išbuvę iki 6.00 val. ryto išvažiavome namo. Į Kauną grįžome 7.30 val.
Aš buvęs kalinys, kovojęs už laisvą Lietuvą, esu laimingas, kad nors truputį prisidėjau prie jos išlaisvinimo bei apsaugojimo.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 30–34